Labas vakaras. Paskutines kelias dienas jaučiuosi kaip nesava, todėl labai prašau jūsų patarimų ir pagalbos.

Prieš tris mėnesius pradėjau draugauti su vaikinu, kurį iki tol pažinojau 3 metus, o meilėje vienas kitam prisipažinom prieš metus, bet nenorėjom gadinti draugiškų santykių. Mano draugas visada buvo labai drovus ir pavydus, bijojo, kad gali mane prarasti. Neseniai net pasakė, kad jei jį palikčiau, sugadinčiau jo gyvenimą. Dienos bėgo, kartais jis man atrodė svajonių princas, nes beprotiškai mane myli, o kartais man buvo tikrai baisu, nes esu dar, “neišsilaksčius”, o jis net ir apie vedybas kalbėjo ir net visai rimtai… Taip ir iki dabar nesuprantu, ar myliu jį, ar myliu tik dėl to, kad bijau nemylėti.

Prieš porą savaičių susipažinau su kitu vaikinu. Jis visiška mano vaikino priešingybė – drąsus, neįsižeidžia, studijuoja (čia didelis pliusas, nes maniškis dirba – gal dėl to jam ir atrodo, kad reikia apie šeimą galvoti?), kaip ir aš, turi aiškią gyvenimo viziją ir misiją. Turi svajonių. Susitikau su juo kelis kartus, vaikinui nieko nesakiau, bet kartą ėmėm ir pasibučiavom. Abu buvom truputį išgėrę. Nieko daugiau neįvyko, bet labai save graužiu. Ne dėl to, kad išdaviau, bet dėl to, kad išdaviau ir net nesigailiu. Negi tai sveika ir normalu? Net nenoriu pagalvoti, kokia būtų vaikino reakcija, jei pasakyčiau… Todėl nesakysiu niekad.

Mano vaikinui depresija. Galbūt jis pats nesupranta, kad turi problemų, bet aš, tai mačiusi ir išgyvenusi, tuo net neabejoju. Jam ir ankstesnėj paauglystėj buvo diagnozuoti įvairūs sutrikimai, pavyzdžiui, nerimo, valgymo, ta pati depresija. Pamilau jį dar tokį, manau, kad jam šiek tiek padėjau išsikapstyti. Tačiau pastaruoju metu jo emocinė sveikata pablogėjo, graužiu save, kad sutikau draugauti. Tą minutę atrodė, kad elgiuosi teisingai, o dabar matau, kad taip padariau, matyt, iš gailesčio jam. Jei jį paliksiu – bijau, kad niekada neatsigaus arba net dar blogiau – nusižudys. Yra man sakęs ne kartą, kad jei ne aš, jis gyvenime liks vienišas ir nelaimingas. O jis tikrai nėra žmogus, kurį norėčiau supažindinti su abiem tėvais ar pirmą kartą pasimylėti.

Kaip elgtis? Vaikino palikti dabar tikrai negaliu, bent jau iki tol, kol jis nesikreips pagalbos dėl depresijos ir neretų panikos priepuolių į profesionalus (siūliau ne kartą, pati išgyvenau laiką, kai buvo sunku, bet jis bijo). O ką daryti su nauja pažintimi? Toliau bendrauti? Vaikinas šiuo metu apie mus nieko nežino ir sužinoti šiuo metu jam nėra galimybės.

Man 18, jam 19. Nors prieš save matau 13metį vaiką…