Sveiki. Noriu, kad tiesiog paskaitytumėt mano situaciją ir patartumėt, pasisakytumėt iš psichologinės pusės. Taigi, man 19 metų, esu pirmakursė, dirbu. Ir nuo šios savaitės jau kaip ir pradedu gyventi su vaikinu pas jį namuose. Gyvensim 4iese. Aš, jis, jo mama ir jo sesutė. Su jo šeima sutariu gerai, viskas super. Dėl pinigų susitarta, save išsilaikysim patys, bendras išlaidas dalinsimės. Na žodžiu, čia viskas gerai. Problema yra su mano tėvais.. Jie man kaip ir nieko nieko nesako, išleidžia, bet aš matau, kaip nenori(ypač tėvas), kad išeičiau.. Visus 19 metų gyvenom tryse mažam 2 kambarių butuke, įpratau prie tos pačios rutinos, buities, na prie visko.. Matau kaip mane čia myli, kaip rūpinasi, ypač tėvas.. Dėl ko taip pabrėžiu jį? Nes su mama viskas aišku, ji užeina pas mane į darbą, pasišnekam, dirbam netoli, na ir šiaip ji tokia šaltesnė, tiesmuka, su ja daug pykomės kai buvau paauglė, o dabar išeinant tiesiog pasakė, kad jai gaila, ir kad liūdna bus vienai. Na viskas paprasta ir aišku, norėsim – pasiskambinsim, susitiksim. O vat su tėvu.. Jis yra uždaras žmogus, nemoka išreikšt jausmų, na nepasako, kad tiesiog nenori, kad išeičiau, o eina per aplinkui, sako, kad man iš ten bus toli iki darbo važinėt, kad galiu ten pabūt savaitgaliais, o šiaip gyvent su jais.. Va kelias savaites vis po truputį vežiojaus ten daiktus, ir mačiau, kaip kažkurį vakarą jis tiesiog priėjo prie mano spintos ir pasižiūrėjo kiek ten dar likę mano daiktų.. Blem, skaudu matyt, ir skaudu išeit..

Niekada su juo kažko labai artimo neturėjau, nes mes abu uždari, na sunku atvirai bendraut, bet labai jaučiau ir mačiau kaip myli ir rūpinasi.. Su mama jų santykiai nekokie, kažkodėl man visada buvo jo gaila, nes mama nuolat pikta, rėkia ant jo, o jis toks paprastas žmogus, žiauriai panašus į mane.. Ir aš buvau vienintelė, su kuria jis pasišneka, papasakoja apie savo hobius, šiaip kažką parodo, nuperka.. Nuolat siūlo į visokias keliones važiuot.. Žymiai labiau rūpinasi nei mama.. Lepina.. Na matosi kaip žmogus labai myli, tiesiog nesugeba pasakyt ką jaučia.. Kaip ir aš jam.. Vakar išsivežiau beveik paskutinius daiktus pas vaikiną, aš išeidinėju iš namų, o jis matau sėdi ant sofos ir žiūri liūdnu, vos ne piktu žvilgsniu.. Taip skaudu buvo.. Man pačiai žiauriai skaudu jį palikt.. Skaudu bus nematyt kasdien, negirdėt, nebūt toj rutinoj, tuose saugiuose ir ramiuose namuose.. Sakau “aš grįšiu gal dar kokį antradienį pernakvot, šiaip pabūt”, o jis sako “gali ir rytoj grįžt, aš vėliau išvažiuosiu va į komandiruotę”.. Bet su tokiu noru, liūdnu prašymu balse pasakė.. Pagailo taip man jo.. Na, aš aišku šiandien dar grįžau namo.. Sėdžiu savo kambary ir verkiu jau kokią valandą.. Nežinau ką daryt, kaip su savim susitvarkyt? Atrodo, parašiau kaip maža mergaitė, kuri dar nepasiruošus išeit.. Bet aš noriu, ten būsiu laiminga, daugiau laiko praleisiu su mylimu žmogučiu.. Patarkit, kaip man nusiramint? Čia galbūt turi praeit laiko, reikia apsiprast? Kaip nustot liūdėt? Nes dabar jaučiu kažką negero, kaip akmenuką ant širdies vos tik pagalvoju apie tą išėjimą.. Atrodo viskas tobula, išskyrus šitą dalyką su tėvu.. Atsiprašau, jei kvailai parašiau, tiesiog nebežinau ką daryt, gal kažkas būsit susidūrę su tuo asmeniškai.. Ar man jau eit pas psichologą reikia? Nes jaučiu kad man tas išėjimas pasąmonėj siejasi su tėvų senatve, mirtim, mano išėjimu iš gražios vaikystės ir visko kas geriausia buvo su jais..