Issiskyrimas
Ši tema perkelta iš senojo forumo archyvo. Datos ir slapyvardžiai palikti kaip buvo.
Sveikos, mergaites
Ar buvo daug atveju,kai mylejote vaikina,rupinotes, veliau issiskyret ir jam buvo ne motais? Ir ar daug kartu buvo,kai jis pasigailejes noredaavo grizt?
taip. ir dazniausiai pasigaili ir nori grizt,kai jau visiskai nustoja rupet
deja nesigaili, o po keliu memesiu veda kita
Buvo, buvo, bet buna per velu…
migle25 nebūna per vėlu, būna kad jau nebereikia…
bet as nesuprantu,patys daro viska,kad santykiai subyretu,o veliau atsiranda. jei mergina rupi,kam reikia taip jos nevertint? ir nebijot prarast?
buvo ir man, tik aš nesirūpinau ir nerodžiau dėmesio, dėl to ir paliko. po poros savaičių jau norėjo susigrąžint, bet aš, matyt, nelabai ir mylėjau, nes apie tai net nenorėjau pagalvot. o draugei buvo, kad išdavė su kita po 4m draugystės ir bendro gyvenimo, tačiau apgailestavo, verkė, bet nesakė gal pabandom vėl, o apsigyveno su nauja meile. išprotėčiau turbūt, kai jau planuoji ateitį kartu ir toks smūgis..
Aš irgi to nesuprantu.. kažkada, man buvo taip, kad su vaikinu išsiskyriau, ir pasakiau, bet po to neateik taikytis, jis pažiūrėjo mane kreivai ir pasakė: su tokia kaip tu nesitaikyčiau.. po savaitės atėjo taikytis, sakiau ne ne ne … tada draugai pradėjo mane įkalbinėt ateit , bet sakiau ne.. sužinojau, kad sekiojo mane kiekvienam žingsnį.. kai suprato, kad tikrai nebusiu su juo, pradėjo mane su purvais maišyti…
buvo buvo….
nesupaisysi ju…ar cia ju jaunystes paikumas ir nezinojimas, ko nori.tiesa,kaip manote,kas labiausiai vercia vaikina gailetis prarastos?
nematomaa, tau nebuvo ne kiek skaudu?
Aišku buvo.. ta laiką kai jis nenorėjo taikytis verkiau pora dienų, bet pagalvojau kokio velnio.. kai nusiraminau pradėjo rašinėti.. ir sako jo draugės su draugais, pažiūrėk verkia jis dėl tavęs, (kiekviena dieną šulioj buvo ir vaidino vargšiuką), sakau o kai man buvo sunku visiem buvo px.. tai kažkaip stengiausi nekreipt dėmesio..
Buvo. N kartu.
Maniškis po pusės metų norėjo taikytis,o aš juo patikėjau ir sutikau,dėl jo net nutraukiau bendravimą su žmogumi su kuriuo būčiau tikrai galėjusi būt laiminga,deja dabar praėjus mėnesiui po susitaikymo gailiuosi,nes pamačiau,kad klydau
o as noriu noriu susitaikyt-nes mes net nesipykom,tiesiog kazkokia krize istiko,ir jis net nebande ieskoti kompromiso.
O as va kaip durne sedziu ir netikiu,kad issiskyre mes,ir nervuojuos,nes myliu tai beprotiskai.:/
Buvo kad issiskyrem ir buvo sunku. Jam nebuvo ne motais bet man jau buvo gana. Zmogus tik tada suprato mano zodzius ir poelgius kai draugavom. Gryzti dar nori. Pati turbut irgi priimciau ji atgal… Vien del to kad bijau vienatves. Ir tas jausmas toks bjaurus.
Bet ka… Ismokau gyvent ir negalvot. Tikiuos gyvenime surast savo kelia ir zmogu kuris eitu juo su manimi…
tik dabar susimasciau kad nei vienas mano vaikinas niekad po issiskyrimo nesigailejo, turbut ragana esu
Prisijunkite, kad galėtumėte atsakyti.
