Veneciją aplanlyt siūlau

i Italija i kur?

Up!

Italija milžiniška, regionai skirtingi. Ar Jūs pusmetį po visą šalį keliausit?

Beje, jei laiko mažai, Venecijos kaip tik nesiūlyčiau. Labai nulaižyta, nukomercinta. Miestas turistams, po truputį prarandantis dvasią

Tai apie bet kurį regioną galite papasakoti, gal autorei ir nebus aktualu, o gal dar pati nežino, kur važiuos

labai jau reikia neturėti laiko, kad aprašinėti viską

pilna lankstinukų/gidų turistams/knygų apie Italiją ir pan

O kaip Neapolis? Gegužę skrendu čia atostogauti, bet girdėjau daug baisių atsiliepimų. Ar tikrai ten reik baisiai saugotis?

tikrai reikia labai saugotis, ypač neturistinėse vietose. Turistinėse tik šiaip apvogs

Miestas vertas dėmesio, gražus architektūriškai, labai pietietiškas ir skanus (ypač neturistinėse vietose)

Neapolyje baisu, patys italai atsiliepia labai blogai apie šitą miestą, anot jų ten laukiniai gyvena. Būkit akyla ir nevaikščiokit vėlai ne centre.

Praėjusiais metais buvau birželio vidury Romoj. + 35 dieną, apie 15h gerai nulija, bet tas lietus toks malonus būna po tos kaitros ir vėl greit užkaista.

Jau daugiau kaip dešimt metų tyrinėju Italiją. Sutinku su kai kuriomis komentatorėmis, kad autorės klausimas per bendras. Italija gali pasiūlyti labai įvairių dalykų, o ką rinktis ir kur važiuoti – priklauso nuo keliautojo pomėgių. Nepakanka pasakyti “važiuok į Romą”. Roma gali būti visokia. Galima su bendru turistų srautu makaluotis po žymiausias vietas, gaišti laiką eilėse prie muziejų, valgyti a la itališką picą, kurią kepė emigrantas iš Bangladešo, ir įsivaizduoti, kad pabuvai Romoje. Tačiau galima ir kitaip. Romą įsimylėjau visam gyvenimui, bet ne tą, turistinę.

Toskanoje gera pasivažinėti dviračiais, sustojant nerelaus jaukumo kaimeliuose, kur duoda gero vyno ir paprastų, bet be galo skanių kaimiškų užkandžių. Bolonija – stiliaus, dizaino, gero maisto ir aktyvios studentijos miestas – man antras pagal įdomumą po Romos. Milanas – ne Italija. Ligūrijos pakrantėje – nuostabaus grožio gamta ir geras maistas, ramybė. Florencijoje reikia labai nedaug vaizduotės, kad vaikščiodama aplink Santa Maria del Fiore katedrą pamatytum tuos laikus, kai čia vaikšiojo Dante ir Leonoardo da Vinci. Abruzzo – iki šiol nenutrintas turistų regionas, greitai ir patogiai pasiekiamas iš Romos, tačiau čia – neįtikėtina gamta, be galo šilti žmonės ir unikalūs kaimeliai, iš kurių greit pasiekiama tiek Adrijos jūra, tiek aukščiausios Apeninų viršukalnės. O tik 1 val. pavažiavus už Romos galima rasti tokių kaimelių, kur žmonės dar iki šiol be elektros gyvena … O gamtos grožis – spaudžia širdį. Orvieto – elegantiškas miestas, pilnas meno, Etruskų dvasios ir puikus lėto miesto pavyzdys. Iš ten nesinori išvažiuoti. Ir čia tik labai maža dalis Italijos įdomybių.

@greenlithuanian labai įdomus postas! Aš asmeniškai noriu Italiją, bet nežinau tiksliai kur, todėl man praverstų įvairių narių postai apie jų keliones į Italiją. Ne vien autorei ši tema naudinga, todėl kuri kur buvusi, apie ten ir galėtų papasakoti

Yra keli bendri dalykai:

1) deja, Italiją vis labiau vargina ekonominė krizė. Ta Italija, kuri žavėjo savo nerūpestingumu, smulkaus šeimos verslo (restoranėlių, parduotuvėlių, amatininkų dirbtuvėlių) gausa, jau blėsta. Tad geriau greičiau negu vėliau pradėt keliauti į Italiją, nes su laiku situacija gali tik blogėti. Šeimos verslas buvo visos Italijos ekonomikos, klastėjimo, kūrybiškumo bei džiaugsmo pagrindas.

2) Italiją labai suprastino emigrantai iš Afrikos, Bangladešo, Rumunijos, Albanijos, Filipinų ir kt. Deja, labiausiai ta imigracija paveikė Romą. Lyginant su tuo kaip ji atrodė prieš 10 metų ir dabar – kaip diena ir naktis. Tada, pačioje savo Italijos tyrinėjimų pradžioje, Romoje dar buvo galima tiesiogiai stebėti vietinės aukštuomenės atstovus, išeinančius per savo senovinių palazzo duris ir oriai keliaujančių vakarienės į kokį nors vietinį restoranėlį. Dabar jie gatvėmis nebevaikšto – nėra ko jiems maišytis su purvina, stačiokiška minia. Ir tas jų dingimas iš kasdienės Romos panoramos labai liūdina. Nes buvo akims tikra palaima: rūbų elegancija (ypač į akis krito vyrai), inteligencija veiduose, laikysenos aristokratiškumas …

TODĖL toms, kurios nori į Romą, siūlau gerai padirbėti prie savo norų/svajonių/kelionės programos: bele kaip slampinėjant Romos gatvėmis pradžioje gal ir bus įdomu (visgi pastatai įspūdingi), bet iš tokios kelionės reikia išspausti daugiau negu kad griuvėsių apžiūrinėjimą. Reikia eiti į tas vietas, kur dar galima pamatyti tikrų romiečių, su jais pabendrauti, kad ir ne su “pačiais pačiausiais”. O taip pat, priklausomai nuo kelionės trukmės, išvažiuoti į vieną kitą vietelę už Romos centro (viskas lengvai pasiekiama traukiniais). Į kur konkrečiai – priklauso nuo sezono bei pomėgių. Galima prie Bolsenos ežero, galima prie jūros (Santa Severa), galima į Colle Romani, galima į Orvieto ar kitus magiškuosius etruskų miestus – Tarquinia, Viterbo.

Romoje LABAI REKOMENDUOJU apsigyventi centre, kad ir paprasčiau, elementariomis sąlygomis, bet tik ne kažkur betoniniuose priemiesčio rajonuose. Verta sumokėt daugiau už nakvynę, ir geriau mažiau š…. prisipirkti, bet leisti sau pakvėpuot Romos centro dvasia ir dieną, ir naktį. Dar labai puiki vieta pagyventi ir pajausti Romos dvasią – Trastevere rajonas. Ten daug šurmulingo jaunimo. Kartais vakare tiek šurmulio, jog atrodo, kad kokia demonstracija vyksta. O iš tiesų jie šiaip sau socializuojasi

Dar LABAI REKOMENDUOJU pusės dienos pasivaikšiojimą po magiškąją antikinę Romą (gali būti, kad nei vieno turisto pakelyje nesutiksit): pradedant nuo Terme di Caracalla (netoli nuo Circo Massimo), eiti pėstute per via di Porta San Sebastiano, toliau per via Appia Antica; čia papulsit į tokią viduramžišką atmosferą, ir visai netoli nuo centro bus tylu, ramu, žaliuoja nuostabus parkas. Tada praeisite S.Sebastiano vartus (nuo pradžios taško iki vartų gal apie 20-30 min ėjimo), ir tada … iš karto papulsite į kaimą! Net nesitiki, kad ką tik išėjot iš milijoninio miesto centro. Toliau eidami Via Appia Antica keliu (tuo pačiu,kuris minimas visuose Romos istorijos knygose), prieisite katakombas,antikinės Romos aukštuomenės vilas, mažą bažnytėlę Domini Quo Vadis? (kur Šv.Petras sutiko Kristų ir jo paklausė “Viešpatie, kur eini?), toliau prieist žymųjį Cecilia Metella mauzoliejų. Aš pasiimu sumuštinių (o šiaip už vartų paėjus yra bariukas su kava bei užkandžiais), ir kur nors tarp tų romėniškų vilų susirengiu sau pikniką. Atgal į centrą galima grįžti autobusu, kad nereikėtų to paties kelio eiti vėl iš naujo.

Na čia viena iš daugelio galimybių. Priklauso kiek smalsumo ir jausmingumo pas keliautoją yra

Dar viena iš asmeninių mano tradicijų – kava (nors ir brangesnė nei kitur) kavinėje, kuri įrengta skulptoriaus Antonio Canova dirbtuvėse (ten daug jo darbų, reikia per visokių arklių bei popiežių galvas lipt). Vadinasi Canova Tadolini, yra netoli Piazza del Popolo, o ir nuo Piazza di Spagna visai neotli (tik nereikia sumaišyti su restoranu Canova, kuris taip pat netoliese) Vieta elegantiška, vietiniai ten ateina reikalų tvarkyt, ir daugiau tokios niekur nėra Ypač patinka tiems, kas kažkiek domisi menu. Va čia nuoroda

Kam reikia šiek tiek ramybės, magijos, meditacijos – siūlau pasivaikščiojimą ant Aventino kalvos, iš lėto nukeliaujant iki S.Anselmo bažnyčios bei vienuolyno. Nežinau kodėl, bet ta kalva su savo prabangiais namais, senomis bažnyčiomis, apelsinmedžių sodu (nuo kurio terasos matosi visa Roma), bei ypač su S.Anselmo ramybe, man rodosi magiška. Pradėti kilti į kalvą reikia nuo Circo Massimo vakarinio krašto, kur yra didelis rožynas (gatvelė vadinasi Clivio dei Publicii).

Kol kas tiek