Situacija tokia, nuo pat santykių pradžios buvome kalbėję, kad jaunystėje bandė žolės, nepatiko, ir niekada to nebenori net kartoti. Buvau rami šiuo klausimu. Iki tol, kol sužinojau, kiek daug artimoje aplinkoje “žolininkų”. Pradėjau atidžiau stebėti, kas vyksta gyvenime. Sutapo, kad tais pačiais metais prasidėjo darbas komandiruočių pagrindu. Ten taip pat aplinkui buvo pilna tokių. Vienas įvykis privertė susimąstyti, ir nuo tada nebetikiu kalbom apie pabandymus jaunystėje ir niekada daugiau. Nuo to karto mano ramybė baigėsi, ir paranoja (o gal ir ne) tik auga. Net jo šeimoje tokių yra, ir tą žinant aš ramiai būti nebegaliu net kai jis su artimaisiais. Santykių su vartojančiu nenoriu, nesvarbu, ar tai kartas per pusmetį, dažniau ar rečiau. Ar tikrai kažką vartoja, įrodymų neturiu. Jis niekada neprisipažins, žino mano nuomonę, o pasakymas kad tikrai ne man nieko nesako, kadangi melų gyvenime būta, ir tikėti jo žodžiu negaliu. Nežinau, ką šioje situacijoje daryti. Tos mintys man neduoda ramybės. Būtų paprasta, jei santykiai truktų neilgai. Žinau, kokiu keliu eičiau. Tačiau santykiai ilgi, tik nesusituokę.