Taip norisi turėti vyrą kaip ramstį, į kurį galėčiau kreiptis ir laimėj ir nelaimėj ir patarimo paprašyti, tam pagal mane ir yra pora. Bet maniškis matomai kitaip supranta šią sąvoką, niekada negaunu nei gėlių, nei staigmenų, patarimo paklausus atsako daryk kaip nori. Atsitiko bėda bute, trūko vamzdžiai ir kraną reikia keisti, dabar neturiu kaip nusiprausti tai kibirais piluosi iš virtuvės vandenį į vonią, žinoma čia nėra baisiausia problema, bet vis tiek sukelia nemažai nepatogumų. Dabar sėdžiu visiškai be pinigų ir neturiu už ką išsikviesti santechniką ar nusipirkti naują maišytuvą todėl savo brangiausiojo paprašiau 30 eurų, atsakymas buvo toks, reikia viską pačiam užsidirbti, pas mane ir pinigai nelyja. Jis tikrai turi gerą darbą ir sau leidžia viską ką nori, einam su juo apsipirkti ir aš žiūriu su skaudančia širdim kaip jis perka rūbus brangiose parduotuvėse, žinoma nepradėsiu dabar skaičiuoti jo pinigų, bet manau, kad mylimam žmogui nelaimėje galima paskolinti tuos kelis eurus, gi grąžinsiu kai gausiu algą. Ką jūs manote? aš čia per daug noriu? kaip jūsų vaikinas pasielgtų?