Jau peržengiau visas ribas, kas toliau?
Ši tema perkelta iš senojo forumo archyvo. Datos ir slapyvardžiai palikti kaip buvo.
Laba diena,
Atėjau čia išsipasakoti ir sulaukti patarimų, kritikos būkit geros – nereikia.
Taigi situacija tokia, jog gyvenu su vyru 4 metus, turime dukryte. Iš šono mes esame kaip ir puiki pora, nes niekam nieko nepasakoju apie mūsų santykius, kas paklausia visada atšaunu kad sekasi mums puikiai. Nors toli gražu to nėra… Aš jaučiuosi nemylima ir jam atrodo nereikalinga. Nors gal? Nežinau…. Anksčiau auginau dukrytę, tai galvojau stogas nučiuoš, nes dažnai būdavau namuose, dabar dirbu savam versle, bet ir tai mano darbas daugiau namuose, na bet jau stengiuosi- tik kai turiu laisvo laiko einu ir į kirpyklas ir pas drauges ir pas mama ar šiaip išeinant pasivaikščioti, na stengiuosi išnaudoti laisvą laiką ne namuose. Na, o mano vyras dirba ofise su kolege, dėl ko visos bėdos ir prasidėjo, atrodo dirbtų su vyru, jokių pavydo scenų net nebūtų ir viskas būtų OK, o dabar čia kita moteris būna su juo 8-9 valandas per parą… Na nežinau kodėl bet mane siutas paima, karts nuo karto vis paklausiu apie ją, bet ta tema jis šnekėti nenori, nes žino kad aš prisikursiu visokių nesamonių , tad vengia apie tai kalbėti, nors esu jam apie tai sakiusi, kas man nepatinka. Šiandien net nuvažiavau iki jo darbo pažiūrėt ar neina jie kartu pietaut, o toliau vis mintyse kirba nusipirkti kažkokią slaptą įrangą, kad žinočiau ka jis daro… Suprantu, kad tai nenormalu, bet kaip su tuo kovoti? Bijau kažkam ir apie tai papasakoti, nes jaučiu, kad tai nenormalu….
Tiesa, jis visada budavo ištikimas, nė karto neapgavęs, bet vistiek nepasitikiu juo. Kodėl? Nežinau…
Iš jo pusės dėmesio visai nesulaukiu, tas irgi jam sakyta, bet jis sakė aš esu toks ir kitoks nebūsiu. Tai va taip va ir gyvenam… Nei meilės nei laimės , atrodo, mano pasaulyje neliko, vien juoda juoda ir juoda…
Būkite geros, patarkite kažką man….
Up
Jei dideles meiles ir nera tai nereiškia, kad neištikimas(nors aišku visko buna) juk dirbti reikia, iš salies net juokinga siek tiek. O jums tiesiog truksta demesio ir savirealizacijos, bet jei jo negaunat kiek reikia, gal reikia paciam kažkaip savim užsiimti ir nustoti prisigalvoti, jei nera tam pagrindo.
Zinau sita jausma, mano draugas dirbo su kolege ilga laika, ir budavo ne tai kartu patalpoj, bet ir masinoj, ir pietaudavo, ir vakarieniaudavo ( darbas pamaininis po 12 val) . Ejau is proto, kol nesusitaikiau su mintim, kad jei ir isduotu, gyvenimas nesugriutu, kad esu stipri, stipresne ir svarbesne uz ta, kuri buna su juo daugiau nei as. Jei noretu isduoti, kolege tik butu ,,pagalbinis irankis” , o ne tikslas. Ta prasme jei kirba mintis isduoti mylima zmogu, tai jau nesvarbu ar tai bus kolege, ar drauge, ar aukle ar kazkas kitas. Nuo visu moteru neapsaugosite. Tad geriau saugokite save, savo sveikata, dukryte, ir savo nervus
keliu temuke…jauciuosiu panasiai…
Aš galvoju, kad jums dar po gimdymo hormonai neatsistatė ”į savo vietas”, tad esate labai jautri. Pagerkite valerijonų ir pakentėkite. Pasistenkite ramiai stebėti situaciją, nes moteriška nuojauta tikrai yra ”the sixth sense” . Ir pati stenkitės ne tik to dėmesio reikalauti, bet ir pati rodykite.
aš pati stengiuosi dėmesį rodyt, o jis rodo dėmesį maximum 3 dienas tik PO To kai aš pasakau kas man negerai. Ir vėl po 2-3 dienų viskas tas pats, jokio dėmesio – ABSOLIUČIAI NIEKO. Man ir pačiai paskui sunku ta dėmesį paskui būna rodyti kada iš jo pusės nulis.
Gal dar kas patarimų?
Turetu but kancia taip gyvent kai kasdien tos pacios mintys lenda.
O tai tam ofise tik vienintele moteris? kiekvienam darbe yra tiek moteru tiek vyru. Manau per stipriai viska imate i širdi. Uzsiimkite savo turima veikla, uzsiimkite sportu ir kt, bus tada maziau minciu, galvoti, kad vyras Jus isdavineja. Jei visgi sunku su tuo susitaikyti, kreipkites i specialistus. Gal Jus esate isduota nuo ankstesniu santykiu, kad yra toks vyro nepasitikejimas. Turite suimti save i rankas ir jei vyras nekelia itarimu, kad Jus isdavineja, nera del ko kelti ,,bangu.” Del demesio is Jusu vyro puses? Ar jis taip visada elgesi su Jumis? Jei taip, tai pati turejote suprasti, pries istekant, kad is sio vyro demesio per daug negausite.
Parodyk ta savo vyra, gal nera ko nerimauti…
Pagal populiariaja literatura turetumete del neistikimybes nerimauti tuomet, kai vyras is oro pradeda rodyti demesi. Nes anot literaturos, tuomet jis bando savo kaltes jausma del neistikimybes atpirkti kitais budais. Aisku, as nezinau kiek tai teisinga, bet kazkiek logikos yra Tai va nepergyvenkit O jei rimciau tai su ta sekimo iranga tikrai riba butu perzengta. Jeigu vyras nerodo demesio as bandyciau kazkiek priversti ji pavydeti (maziau pasakociau kur einu ir ka darau, iseidama pasipuosciau ir pan. Tik neperlenkit lazdos toks mini pavydo sukelimas turetu buti proto ribose) ir maziau lysciau jam i “sikna” su demesio rodymu. Gal jus per daug ikyri ir tai ji erzina. Gal tai padetu jeigu kalbos nepadeda.
Autore, o kaip jūs suprantate tą taip trokštamą ‘rodoma dėmesį’?
Jis anksčiau būdavo dėmesingas tikrai, jautėsi, kad myli. Sakoma vyrai myli akimis – tai anksčiau galėdavau bulvių maišu(čia perdėta prasme sakau ) apsirengus būt ir jaučiausi mylima, o dabar galiu ir naują suknelę užsidėt kuo gražiausią , net nė žodžio nepasakys. Jau bent išlementų kad graži suknelė ar kad nauja ar kažką, o dabar nieko.
labakatu, na aš to dėmesio noriu bent minimalaus, kad pasakytų bent viena komplimentą, kad paklaustų kaip sekėsi šiandien, kad grįžęs apkabintų, pabučiuotų… na atrodo nėra mistiniai norai….
Ar kolege grazi? Vienisa?
Prisijunkite, kad galėtumėte atsakyti.
