Zodziu einu prie esmes. Mire mano vaikino vaikystes drauge. As ja siek tiek pazinojau, todel nuvykau i laidotuves. Cia buvo susirinke visi ju vaikystes kiemo draugai su antrom pusem, visi sedejo laikesi uz ranku ar apsikabine verke, o manasis atsisedo nuo manes toliausiam kampe, kai bandziau prieiti, jis tiesiog nuejo. Laidotuves vyko kitam mieste, as gryzau namo, o jis kaip supratau ten dar 5 dienas tikrai liks. Likau apsalus ir tiesiog atstumta, visgi nesinori kaltint ir pykt, nes mire artimas zmogus. Bet as buvau ten tam kad paguosciau ji, apkabinciau, palaikyciau uz rankos sunkia akimirka. Kai prie jo prisedo kita drauge jis ten apsikabino su ja, o nuo manes bego nei karto net nepaziurejo lyg ka buciau blogo padarius, nors iki atvaziuojant man viskas buvo idealu, sutarem idealiai.Visi tokiais zvilgsniais ziurejo i mane, o as tiesiog pasedejau pora valandu ir parvaziavau i savo namus, visdar sedziu soke. Pries iseinant jis net nepaziurejo i mane, ir jau praejo 4 valandos, bet is jo puses tyla. Gryzus tik gavau jo draugo pranesima, kad mano vaikinas, jo draugas, kazkoks asilas, su visais laksto buna sneka, o nuo manes bega lyg as kalciausia buciau..