Uoj merginos, net nežinau nuo ko turėčiau pradėti … Turiu tokią įsitikinimą, jog maniškis …

Oi, žinokit net sunku rašyti tai ką jaučiu. atrodo jog labai gražiai prasidėjo mūsų draugystė.

Sakykit ką tik norit, bet aš negaliu nustoti jo mylėjusi, net žinodama, jog mane išdavė.

Tai va, viskas klostėsi puikiai, tačiau laikui bėgant pajutau, kaip po truputį vėsta jausmai.

Yla iš maišo išlindo gana greitai, tuoj suuodžiau, jog kažkas jame stipriai pasikeitė.

Kartais jis tiesiog visiškai mane ignoruodavo, lyg būčiau buvusi jam tuščia vieta ar kažkas.

Iš tiesų nežinau, kodėl jums tai pasakoju, greičiausiai noriu sulaukti užuojautos.

Taigi, jis pradėjo pastoviai su kažkuo susirašinėti, tačiau niekada nepasakodavo apie tai.

Būdavo dienų, kai namo grįždavo išgėręs, paryčiais ar visai negrįždavo.

Ysimintiniausia buvo tada, kai paklausiau jo apie vaikus. Galbūt vaikelis galėtų mums padėti

Baisiausia buvo jo reakcija.. Aprėkė mane ir pasakė, apie tai negali būti jokių kalbų, nes

įsitikinęs be galo yra, jog dar mums per anksti. Nors man jau 26, o jam ne už ilgo 27.

Negalėjau patikėti, aš mintyse jau planavau mūsų vestuves ,bendrą ateitį kartu, o jis…

Esu tiesiog sugniuždyta tokio jo požiūrio į mūsų santykius, nebežinau kas su kame ir kur.

Sutinku, jog galbūt aš jį užsipuoliau su vaikais, įsipareigojimais ir viskuo kitu.

Už tai jokios iniciatyvos iš jo pusės pastaruoju metau visiškai nesulaukiau ir negirdėjau.

Žinote, kas yra skaudžiausia? Tai, jog iš tiesų esu tokio gilioje nežinioje, kad nemoku apsakyti

Pirmiausia man ramybės neduoda tai, jog nežinau ar esu apgaudinėjama ar neesu…?

Iš tiesų tai nebūtų taip skaudu, kaip žinoti, jog myli žmogų, kuriam visiškai nusispjauti ant

santykių su manimi.

O aš kvaiša, stengiuosi šokinėju aplink jį, kad tik viskas jam būtų gerai, kad tik įtikčiau…

Tada jis dažnai man sako: perskaityk pirmąsias eilučių raides, kvaiša. Prašau panos padėkit, nebegaliu daugiau kentėti.