Galiu papasakot šeštadienį nutikusią istoriją. Gyveno viena moteris gretimam name. Naktį ją vyras sumušė neatpažystamai. Nuėjo ir pasikorė. Liko poros metukų mergytė ir viena vyresnė mergaitė. Vyresnios tėvas žuvo avarijoj. O mažametė liks su tėvu žudiku. Beje abu jos vyrai ją pastoviai mušdavo buvo psichai. Moteris išėjo sulaukusi virš 35m. O galėjo dar gyvent jei ne vyrai.. Mielosios jei vyrai kilnoja prieš jus rankas ir daugiau nedvejokite o BĖKIT nuo jų. Nes neduokdie matyti savo vaiką verkiantį prie karsto ir šaukiantį mamyte… kas žino gal pats ir pakorė..

Autore, jei nepastebėjot, tai aš jus palaikiau visoj temoj, bet kai jūs norit girdėti tik kaip likti su smurtautoju, tai daugiau pasakyti nėra ką. Niekieno gyvenimas rožėmis neklotas, bet didžiąją dalį to gyvenimo žmogus pasikloja pats. Ir taip, kartais vienintelis kelias išspręsti problemą yra pabėgti nuo jos O šnekėt tokiais žodžiais moteriai labai negražu, jei ir su vyru taip kalbat, tai belieka pritarti prieš tai pasisakiusioms – reikia keistis ir pačiai. Dar sakot, kad negražiai nekalbat – vos susierzinot ir rupūžės iš burnos pasipylė

nusipelnei tai ir pakrate… ir siaip, kaip supratau, jis taves nemuse. beje, jo paaiskinimas irgi logiskas. o patareju dauguma kaip ir tu ispaikusios poniutes, kurioms viskas galima ir jas reikia ant ranku nesioti.

Autore parasykit man az

Jei jau ieskot savo kaltes, viskas, aukos sindromas jau veikia.Pabandykit atmesti visas emocijas ir i ivykusi scenariju paziureti tik kaip i faktus, normalu? nelabai. Bet visos problemos issprendziamos, jei nori abi puses, tik aiskiai turi buti nubreztos ribos, smurtas – riba, kuri neturi buti perzengiama. Tad turetumete aiskiai parodyti, kas jo laukia, jei bandys tai pakartoti, t.y. paprasykite ji iseiti is namu, arba pati iseikite, pasiulykite savaitele apmastyti. O siaip, brangioji, stipriai gilinkites i santykiu psichologija, tada nereiks nei pravardziuotis, nei smurta kesti, o svarbiausia, bendrauti isties pagarboje, ir su tinkamais zmonemis.

Didele tikimybe, kad tos vargses mergytes, nemaciusios normalios seimos uzaugs potencialios smurtautoju aukos, kad tik klysciau siuo atveju…Taip ir issigimsta zmones, kiek psichiniu ligoniu aplinkui arba auganciu smurto aplinkoje, ne kiek fizinio, kiek psichologinio. Jei patycios seimoje vienpusiskos arba vienas is kito ir tai “normalus” bendravimas, tai kur ju nebus mokykloje. Uzauginti sveikus zmones sveikoje aplinkoje tuoj bus misija neimanoma, nemate tevu pavyzdio normalaus, vaikai eina klystkeliais, po tu susituokia tokie du: vienas nesveikas, kitas apysveikis ir ne seima, o kancios, gyvenimo isbandymai dar plius kaip prikauso, nepritekliai ir visos problemos, asmenybes itvirtinimo sprendziamos smurtu, o tai totalus nebrandzios asmenybes ir silpnumo bei infantilumo zenklas. But mano valia, vietoje puses nesamoniu ir visokiu pievu mokykloje ivesciau zmogiskuju santykiu disciplina, kad vaikai mokytusi pvz. kaip spresti konfliktus, kai reaguoti, po galais kas normalu, o kas ne. Oi, issipleciau as cia. Bet kazkaip ziauru darosi, ypac kai matai ir visai salia, kai koks psichinis ligonis, ir nebutinai tai vyras, zaloja vaikus, nuodija gyvenima kitiems, o niekuo padet negali, nes esi svetimas zmogus.

Autore, suvokit viena dalyka – alkoholis ir narkotikai suardo nervu sistema, cia kaip suduzes indas, vaza, na galima suklijuot, leis per siules, klijuot is naujo, bet ji jau suduzusi…Jis suauges zmogus, yra tokia patarle, kuprota tik grabas istiesins, taigi, jis nepasikeis, keistis galite tik jus pati. Kitas klausimas, ar turite bendru vaiku, jei ne, tai tikrai gerai apgalvokite ar norite tokio gyvenimo. As asmeniskai negaliu atsidziaugti viena prasigerusi manipuliatoriu palikus, aisku jis ranku nekilnojo, bet psichologinio smurto pakako, daug masciau, gal as kalta kur, ir pan., bet siandienos realybe rodo, kad viskas su manim gerai, gyvenu su kitu zmogum, turim bendru vaiku ir buves gyvenimas atrodo kaip siaubo sapnas, kartais galvoju, gi aplinkiniai mate, kodel man niekas nieko nesake, o veliau, praejus gal kokiems jau 5-iems metams, tai kai atgamini, visa aplinka man sake, bet as tiesiog nieko negirdejau, kol…nesuvokiau pati. Taigi, vargu bau ar kuris is cia issakytu patarimu jums tiks, nebent reikia paguodos, solidarumo jausmo, bet patarti geriausiai jums gali Jusu pacios sirdis ir nelaukite kazko baisaus kaip patvirtinimo, kad jums su juo nepakeliui, tiesiog apmastykite ir priimkite sprendima.

va jus pati sau ir atsakete i klausima, eureka. Rasote, kad neturesite vaiku, kol nesijausite saugi (!). Mano ex nenusisekusioj santuokoj buvo tas pats jausmas ir kazkur perskaiciau kazkokio psichologini komentara, kad jei moteris gali ranka prie sirdies padejusi pasakyti, kad taip, noriu vaiku nuo sio vyro, reiskias viskas OK, visos problemos, net pacios didziausios issprendziamos. Jei yra netikrumo jausmas ir abejone, vadinasi tikrai nepakeliui. Kai sutikau savo dabartini vyra, regis vos tik bendrauti buvom pradeje, ir se, Dievulis drebtelejo vaiku, na ka, scenarijus tarsi is kito galo, pirma vaikai, o po to slifuokites tarpusavyje, ir ka, susislifavome, nors buvo ojojoj kaip nelengva, ir del vidiniu, ir del isoriniu aplinkybiu (daug visokiu negandu supuole), bet ranka prie sirdies galiu pridejus pasakyti, jis pats geriausias mano vaiku tevas, nors ir netobulas, nors ir greitai isienantis is kantrybes, kaip degtukas. Vadinasi tai man issukis, buvo momentu, kad po keliu konfliktu pabegti norejau, bet tai tik logika diktavo, sirdy jutau, kad viskas bus ok, taigi, reziume, abu puikiai ismokome issakyti negatyvias mintis, gerbti vienas kita ir dabar seimoje taika ir ramybe, o abu kartu daug skaiteme, ejome i seminarus, kiek dabar visko gero yra, gyvenimo neuzteks, kad viska perskaityti, perklausyti. Taigi, jums svarbiausia susivokti savyje, isigryninti mintis, isjausti, isgirsti savo siela ir …sprendimas ateis. Tikiu, busite laiminga. Pasitikekit Dievu ir savim, na ir zinoma dar bilieta butinai nusipirkite (kaip tam anekdote apie zydys), nes nieko nedarant, nieko ir nebus, bet jusu noras pakeisti gyvenima stiprus, tad viskas bus OK, to jums ir linkiu. Su meile ir pagarba.

Jeigu mintyse kyla scenarijus, kaip išeinate… Reiškias to norit. Ir iš to išplaukia, kad galbūt laukiate tinkamo momento, kada jis vėl įsisiautės, kad tada sakytumėt va, tu kaltas, viskas, išeinu… Gal visgi nelaukit, pabandykit gražiai išsiskirt? Nežinau jaučiasi iš jūsų toks noras iš ten išeit… O dėl tų atleidimų ir pan, nu tai atleisti galima ir nemylint. Yra pripratimas, yra gailestis, gaila žmogaus, norisi juo rūpintis bet laikui bėgant atsibosta, jeigu nėra tikro jausmo, o yra tik simpatija.