Jis turtingas, o aš – tėvų išlaikoma antrakursė.
Ši tema perkelta iš senojo forumo archyvo. Datos ir slapyvardžiai palikti kaip buvo.
Sveikos. Noriu išsipasakoti ir suprasti, išsigalvoju, ar viskas čia gerai. Pora mėnesiu turiu vaikiną, kuriam 25. Vaikinas tikrai pasiturintis, turi automobilių verslą, labai protingas, žavus, komunikabilus.. Man 20, esu paprasta mergina iš kaimelio, paprastos šeimos. Mokausi mediciną, dirbti nelabai galiu, nenoriu kad nukentėtų mokslai. Padeda tėvai, gyvenu laaaabai paprastame bute, turiu paprastuti automobili. Vaikinas visa tai žino, jam nėra jokio diskomforto, dažnai leidžiam laiką pas mane ir viskas tvarkoje. Rengiuosi taip pat paprastai, labaiu atsižvelgiu į drabužių kokybę, ne į kiekybę. Šiandien vaikinas pakvietė drauge važiuoti į jo draugo gimtadienį. Bet…žinau, kad visi toje kompanijoje bus iš to paties socialinio sluoksnio. Na, žinot, kažkaip nefaina.. Jaučiuosi kažkuo prastesnė. Išvaizda mano iš vis paprasta, jokių ilgų kasų ar nagų.. Na žodžiu, prisigalvojau iki tiek, kad aš jam per prasta.. Gal turit kokių patarimu, ar pačioms buvo panašiai? Kaip atsikratyti to prastumo jausmo.. Ir ar važiuot į ta gimtadieni? Bijau nepritapt, nes vaiko draugų panos lyg burlinskaites ir marinos bui
Aš varyčiau ir nesukčiau galvos
O nepagalvojai, kad tos burlinskaitės, pvz, prie tavęs gal jausis nukos? Au pakanka gerbti dave ir nelaikyti savęs kitokia vien dėl tokių nereikšmingų dalykų
Nevažiavau… Likau namie. Nepavyko persilaužt..
Be reikalo likai. Reikėjo nuvažiuoti nors trumpam, pačiai pamatyti ta aplinka kuri taip pat svarbi Tavo vaikinui. Likusi nemie parodai, kad Tau nesbarbu tai, kas supa Ji.
Prisijunkite, kad galėtumėte atsakyti.
