Sveikos,

nežinau net nuo ko pradėti.. Man labai sunku, o ir atrodo niekas manęs nesupranta ir neturiu kam išsikalbėti.. Taigi noriu išsikalbėti jums ir galbūt galėsite ką patarti, o gal kuriai panaši situacija buvo…

Taigi viskas prasidėjo kažkur sausio viduryje,kai viename forume susipažinau su tokiu vaikinu, pavadinkime jį Tomu. Tuo metu tarp manęs ir dar vieno vaikino, pavadinkime jį Evaldu jau mezgėsi santykiai, todėl su Tomu mes bendravom tiesiog draugiškai ir nieko daugiau, apie jokį susitikimą realiai net neplanavom.. Na, kaip ir buvo aišku nuo pradžių, su Evaldu santykiai tapo rimti, o su tuo Tomu vis kartais susirašinėdavom, vis slėpiau nuo jo, kad turiu vaikiną, galbūt kažko vis tik tikėjaus.. Tuo metu mus skyrė maždaug 130km atstumas, tačiau vis vien planavom vasarą susimatyti, nulėkti su draugais į gamtą su palapinėmis ir panašiai. Kuo toliau, tuo daugiau bendravom, sužinojau, kad jis niekuomet nėra net panelės turėjęs (tuo metu jam buvo 18, dabar 19). Aišku, tas labai nustebino, bet tuo pačiu dar labiau pradėjau norėti su juo susimatyti. Su Evaldu santykiai kuo toliau, tuo labiau buvo komplikuoti, su Tomu visi bendravimai nutrūko.. Net ne vieną kartą esame vienas kitą pašalinę iš skype, bet po to vėl kažkokiu būdu pradėdavom per jį bendrauti… Po to, vasaros viduryje vėl po truputį pradėjom bendrauti, važiavau į ledų šventę su vaikinu ir keliais draugais, pro Tomo miestą, jis man siūlė susitikti, siūlė jonines kartu švęsti, siūlė šiaip į plotą kartu nulėkti, bet aš vis atsisakydavau.. Gal kaltas nepasitikėjimas savimi, gal likimas, nežinau, nes jam būrėja yra pasakius, kad 19kos metų sutiks gerą šviesaplaukę panelę, ją parsives namo ir panašiai (aš tokia ir esu) ir va būtent susitikom tik tada, kai jam suėjo 19, anksčiau lyg kažkas ir stabdė.. Ir šai rudenį aš atsikrausčiau netoli jo, dabar mus skiria ~30km, vietoj 130 ir jis vieną dieną skambiną ir klausia ar gali su keliais draugais atvažiuoti pas mane, pasisėdėt kartu, susipažint, pabendraut.. Na, kadangi draugė tą dieną turėjo lėkti į kluba, aš atsisakiau, nes galvojau ką aš su tiek jų veiksiu? tačiau vėliau, tos pačios dienos vakarą jam parasiau ir paprašiau, kad atvažiuotų.. Jis sakė, jog jau vėlu, draugai jokie nebegalės važiuoti kartu,o vienas mat nenori, tačiau po to parašė, kad rado draugą ir atvažiuoja. Na ką, susiruošiau ir išlėkiau susitikti. Pasibuvom tą kartą gal tris valandas visi trys. Jau po pirmo susitikimo jis prisipazino, kad labai jam patikau.. Po to susitikom dar, ir dar.. Tada atsivežė mane į savo miestelį, supažindino su tėvais, paaiskėjo, jog jau visi paie mane žino.. Seneliai, sesuo, tėvai, draugai ir t.t. Nusivedė į vieno draugo gimtadienį ir po jo pasiūlė draugauti.. aš aišku sutikau ir tada viskas buvo tikrai labai gražu… Po draugystės pradžios praėjo gal savaite, gal turputį daugiau ir jis pradėjo šnekėti, jog nežino ką man jaučia, jog yra pasimetęs ir pan. tuo metu aš jį puikiai supratau, juk pirmoji panele jam esu, taigi jau sekančią dieną nuvažiavau pas jį. Pamatęs mane jis labai apsidžiaugė ir vel viskas buvo tikrai labai gerai.. Stengdavos vis dažniau atvažiuoti pas mane ir t.t. ir štai vėl, praeitą penktadienį jis pradėjo šnekėti tą patį.. Pradėjo sakyti, jog kai aš esu šalia, jam gerai, jam reikia manęs ir t.t. tačiau kai grįžta namo, pasineria į reikalus ir jam atrodo, jog viskas yra gerai, jog jis ir yra toliau vienas, jog taip yra normalu ir jam nieko nereikia.. Ir vėl viskas daėjo praktiškai iki išsiskyrimo.. Vakar per skype bendravom ir jis pasiūlė pamėginti viską dar kartelį, nedarant to, kas vienas kitam nepatinka.. Maždaug gal tada, aš tau kažką stipresnio jaust pradėsiu ir t.t. Na, ir vakar vakare prikalbinau jį vis tik atvažiuoti pas mane, vėl susitaikėm, praleidom naktį kartu, jau atrodė, jog pagaliau viskas bus gerai, jis pats tuo buvo įsitikinęs, bet va ryte vėl.. Atsibudom, jau jis netoks buvo, po to išpešiau kas yra, sako ir vėl man… Nežinau, ir noriu būti su tavim ir ne.. Sutarėm taip, kad dar porą savaičių pabūsim kartu ir tuomet jau žiūrėsim ar pasikeis kasnors, ar ne.. Jei ne, tada nutrauksim viską, taigi norėčiau, jog patartumet, kaip tas dvi savaites man elgtis? Ką apskritai man daryti? Aš jaučiu, jog rimtai įklimpau, nes jo man tikrai reikia, tačiau va su juo neaišku kaip kas yra.. Patarkit ką nors, nes be raminamųjų jau nuo praeitos savaites nebegyvenu..