Sveikos. Noriu papasakot situaciją ir sulaukt patarimų, nuomonių.

Žodžiu, situacija tokia: Užaugau keturių vaikų šeimoje, niekad nemačiau gero pavyzdžio, bet ačiū dievui, išaugau normaliu žmogumi (vyresnė sesuo taip pat) Sesuo turi savo šeimą užsienyje, šiuo metu čia gyvenu ir aš, nes dar nenusprendžiau kur noriu stoti. Lietuvoje liko mažieji, kurie visiškai neauklėjami. Mama galvoja, kad jie dar “maži” vaikai ir lepina pastoviai. (Vienam “vaikui” 16, kitam 13) Dažnai mamą keiksmažodžiais iškeikia, visus kaprizus rodo, išvadina “durna” “debile” jeigu ko nors negauna. Ar kartą net pasakė, kad norėtų kad ji numirtų. (už tai nesusilaikiau, ir gerokai vožtelėjau mažesnei)

Tėvas šeima nesirūpino niekad, ir dabar nesirūpina. Mama nuolat gerdavo, kiek augau, tiek gėrė. Buvo koduota 2m. paskui vėl pradėjo gerti, po kiek laiko vėl užkodavo, negėrė virš dviejų metų. Kol gyvenau su jais, viskas gana gerai būdavo, aš prižiūrėdavau namus, mama dirbo, na tėvas kaip visad “pats sau” tik žodį tą turėjom, o žmogaus niekad. Pati ieškojausi darbo Lietuvoje, bet taip ir neradau. Išvažiavau į užsienį. Kurį laiką viskas buvo gerai, bet šiandien sužinojau, kad mama vėl pradėjo gerti. Žinokit toks bjaurus jausmas viduj perėjo, visu kūnu. Vyresnioji parašė tėvui, sakydama, kad po kelių mėnesių atskris ir bandys vėl vežti ją pas gydytojus, kad tik jis jos nemuštu (nes būdavo atveju, kai tėvas nesusivaldęs ją girtą primušdavo, pats negeria) Žinokit verkt norisi. Planavau kokį pavasario galą grįžti atgal, studijuoti, bet jeigu ji gers man ten jokio mokslo nebus, o gyventi atskirai, už mokslus mokėti irgi neišeis. Nebežinau ką galvot.

Čia dabar turiu gana neblogą darbą, daug kas siūlo likti ir mokytis čia, įsikurti, o į Lietuvą atostogoms nuvažiuoti, bet negaliu, kaip man širdį skauda, kai moteris 50m. vis dar nesupranta, kad visas problemas galima išspręsti, reikia tik pastangų įdėti, o kad “užgeri” jas, tai tik užsimiršti, o problema tai niekur nedingsta.

Kaip elgtumėtės mano situacijoje?