Vaikinas grįžo vakar apie apie pietus iš užsienio (po ilgo nesimatymo), buvom susitarę šiandien vakare susitikti. Vakar jokios žinios negavau, na tiek to galvoju, pavargęs, tegul pamiega. Šiandien neiškentusi pati parašiau – žinutes perskaitė, o atrašyti neatrašė. Sąntykiai rimti, beveik keturi metai kartu, planuojam ir ateitį, vestuves. Nežinau kaip jaustis. Iš vienos pusės suvokiu, jog turi daug reikalų, draugai ir giminės jo pasiilgę, aš esu iš kito miesto, tad ir su atvykimu sunkiau. Bet blemba, toks siutas ima, kad net baisu… Žinau, kad ryt ar po ryt atsiras ir lyg niekur nieko sakys “atsiprašau, nebuvo kada pranešt, neturėjau interneto, su draugais šventėm, nepyk” ir t.t., bet ar aš neteisi pykdama, kai buvome susitarę ir visus savo planus, atšaukiau, kad tik su mylimu pagaliau pasimatyt. Plėšausi į dvi puses, viena liepia nusiraminti ir būti suaugusiais, o kita remiasi įžeistais jausmais ir principais, norisi tiesiog ignoruoti jį, kaip jis ignoravo mane. Tegul turisi. Norės, atvažiuos, pats susiras. Ar klystu? Padėkit nešališkai pažvelgti į situaciją.