Mergyt, tau tik 19.. Mėgaukis gyvenimu, gyvenk dėl savęs, patik sau, džiaukis draugais, manau esi protinga ir turėsi puikią ateitį, o toje puikioje ateityje nusimato mylintis ir tave gerbiantis žmogus.

Na paskaicius istorija atrodai protinga,o jis dar gailesis. Ne tu praradai o jis! Ir nosi auksciau

Kai tik 19 metu, tai kazkokio berno praradimas yra tik i nauda. Tu pasidziaug liudesiu, paliudek. Visa gyvenima ant sparnu neskraidysi. Kai issiliudesi, dar daugiau spalvu gyvenime pamatysi. Taip kad gulek ir dusauk kol kas.

Tikiuosi neįžeisiu su tokiu patarimu, bet nueik pas privatų psichologą jei tikrai niekas nebepadeda. O šiaip tikiuosi, kad tikrai pakilsi savo jėgom iš duobės kaip feniksas iš pelenų.

Suprantama, juk praradai viskas, kas buvo svarbiausia.. Bet turi nepasiduoti, kad ir kaip bebus sunku

Ojoj blogai. Bet kažkada ir man panašiai buvo. Nieko nenorėjau, buvau nelaiminga. Vėliau pasižiūrėjau tokių filmų kaip “the secret” įkvėpta susikūriau savo pasaulį, savo gyvenimą ir tam pašlemėkui kuris mane irgi apgaudinėjo ir visaip kaip žemino vietos nebuvo, ir patikėk manim turiu tokį nuostabų gyvenimą, myliu savo gyvenimą, džiaugiuosi kasdien, turiu gyvenimo tikslą, turiu šeimą, vaikutį, visko ko noriu Žodžiu susiimk ko vertas žmogus kuris tave skaudina ir kaip gali įsivaizduoti kad galėtum būti su juo laiminga? Pasakyk man kaip įsivaizduoji viską jeigu jis sugrįžtų? Tu įsivaizduoji kad vėl viskas būtų gerai? Kad tu pamirštum kaip jis davėsi su kitom, kad tu pamirštum ir niekada negalvotum apie tai kaip jis tave įskaudino? Noriu pasakyti vieną dalyką, visa tai yra įsivaizduojama, jeigu jis ir grįžtų pas tave, tu pastoviai kankintumeis nes jaustumeis blogai, niekada nepamirštum ką jis tau padarė ir niekada neatleistum, giliai širdyje niekada jam už tai neatleistum, ir niekada jau nebus taip kaip buvo, turi suprasti kad kas buvo tas pražuvo, puiku, buvo gerai , jis nebenorėjo būti su tavimi, metė tave ir pasileido per mergas viskas linija užsibrėžė, niekada nebus taip pat, ir netgi jeigu susieitumėt vel garantuoju kad kiekvieną kartą kiekvieną kiekvieną kartą kai susipyksite dėl elementarių dalykų, dėl eilinių dalykų, tu prisiminsi tai ką jis tau padarė ir visą laiką jam prikaišiosi. Jūs jau niekada nebegalėsit būti kartu laimingi. Tiesiog tau tą suprasti reikia. Ir šiaip siūlau įsigyti šuniuką, jeigu aišku juos myli, garbės žodis šunys yra kažkas tokio kas suteikia daug laimės

Pasistenk apie ji negalvot, nelygink to kas ir kaip buvo su juo, pati kai buvau issiskyrus po 2 metu draugystes kai kiekviena diena susitikinedavom net neisivazdavau ka as darysiu be jo nezinojau nei ka veikt nei su kuo bendraut nes su visais draugais praradau rysi per tuos 2 metus, ir nors irgi buvo sunku ir jokio dziaugsmo bet per prievarta kazkur eidavau kazka veikdavau kad tik kuo maziau galvot apie ji, kuo maziau sedet namie vienai, visko kas primindavo ji atsikraciau net is visu FB istryniau kad tik nematyt net jo nuotraukos. O issiskyrem mes pries pat naujus metus kai sirgau angina ir buvo ziauriai bloga bet va po 4 menesiu sutikau kita zmogu su kuriuo esu laiminga jeigu bus lengviau stenkis galvoti apie blogus dalykus susijusius su juo, kad apgaudinedavo, kad su juo tik kentetum, bet geriausia isvis negalvok, eik i pasimatymus, klubus, apsipirkti, pasilepinti, va dabar turi net kuo uzsiimti-sportu

Kai jausiesi blogai, išgerk valerijono, man padėjo, kai buvo panaši situacija į tavo… tiesiog mintys tada laksto kitur ir atrodo, kad širdies nebeskauda… laikykis…

Neseniai ir mane paliko vaikinas, čia gal dauguma merginų žino tą istoriją, mat labai mane sukratė visas tas įvykis. Pasakė, kad nieko nebejaučia, paskutinis mūsų susitikimas buvo toks siaubingas, kad net sunku apsakyti. Pasakė, kad manęs seniai negerbia, kad neturi jokio gražaus atsiminimo su manimi, užmetė tokią mintį kuri davė suprasti, jog su manimi tik laiko daug užgaišo. Ne tai, kad pykau ant jo, kaip tiesiog nustojau po visų tų jo žodžių save mylėti. Negalėjau pakęsti savo minčių, judesių, viskas kėlė pasibjaurėjimą savimi, mat žinojau, jog visos manęs tokios jis nemyli ir netgi nemėgsta. Vis mąsčiau, kokia gi šlykšti aš turėčiau būti, jog jis pasakė man tokius dalykus?

Tuomet dar buvo pavasaris, artėjo vasara ir nežinojau kur man dėtis. Ant tiek buvau pripratusi prie buvimo su juo, jog iš karto po išsiskyrimo pirmą savaitę nemokėjau net pradėti dienos. Prabudus ryte mintyse vis kaip plokštelė prasisukdavo mintis “VĖL prasidėjo diena, kaip man ją reikės prastumti?”. Ir visą laiką tik miegodavau, nes tik miegant greičiau prabėgdavo laikas ir nebūdavo kažkokių minčių. Kitaip tariant, savotiškai norėjosi prasmegt kažkur po žeme, nes miegas labai priminė mirtį – laikas eina, o tu nežinai, kad jis eina.

Kasdien panikuodavau, atrodė, kad šita vasara bus pati blogiausia vasara kokią tik būsiu turėjusi. Mat vis laukiau jos, maniau, kad su buvusiu lėksim prie jūros, pas jį į kaimą, kažkur važiuosim, kažką darysim, daug planų turėjau galvoje, o štai likau prie suskilusios geldos.

Ir netikėtai, kai kasdien prieš miegą jausdavausi tikrai tragiškai, o užmigdavau su valerijonu, bei jau buvau užsirašiusi pas psichiatrą, vien tam, kad tiesiog išduotų vaistų stipresnių, birželį visai atsitiktinai atsirado kitas žmogus. Tiesiog iš karto kai tik baigėsi studijos išvykau su draugų pora į festivalį Kilkim Žaibu, o ten vyko ir vienas vaikinas, kurį aš kažkada dar buvau pastebėjusi kai draugavau su buvusiu. Tas vaikinas man patiko, nes priminė mano pačią pirmąją jaunystės meilę. Ir ką, po festivalio viskas prasidėjo. Pajutau, jog mano mintys nukrypo visai kita kryptimi. Ir nors man visiškai nėra būdinga įsižiūrėti į žmogų taip staiga, tačiau tai tiesiog įvyko. Nuo tos dienos man nė karto nesugrįžo klaiki ar liūdna mintis apie buvusį. Taip, dažnai jį pastebiu per facebook’ą, matau, jog ir į Estiją buvo nuvykęs su viena mergina, jog lyg ir leidžia laiką tikrai šauniai be manęs, dažnai kompiuteryje randu mūsų bendrų nuotraukų, bet tos mintys manęs jau nebepalaužia, nes kas kartą šalia turiu kažką, kas manimi rūpinasi stipriau nei buvęs, šypsosi, ko buvęs beveik nedarydavo, su manimi juokiasi ir juokauja, o kai nutinka kokia problema, nebėga kaip buvęs į krūmus su savo principais, o suima mane už pečių, papurto ir sako “kalbamės”.

Šiandien esu dėkinga savo buvusiam, jog buvo mano gyvenime ir kad mane visgi paliko. Nors ir skaudžiai, tačiau jei nebūtų to padaręs, būčiau likusi su sau netinkamu žmogumi. Kuris manęs nemylėjo, kuris nematė su manimi ateities. Ir ta kančia ir liūdesys, jis visada atsiperka. Nes niekada nebūna taip, jog žmonės užstringa visam gyvenimui vienoje nuotaikoje ar fazėje. Šiandien jūs jaučiatės blogai, bet tai netruks amžinybę. Netgi savotiškai siūlau pasimėgauti šiuo liūdesiu, nes kai mes jaučiamės laimingi, mes retai kada mąstome taip įžvalgiai, taip atidžiai matome kas vyksta aplinkui. O laimė ateis net jei jūs ir bandysite ją atstumti. Taip surėdyta ta žmonija.

Išsiplėčiau, bet čia komentaras, ne pagrindinė tema – kas norės, tas galės apeiti, kam bus smalsu – tas galės paskaityti. Tai tik viena eilinė istorija iš daugelio visų kurias yra patyrusi kiekviena mergina

Beje, jei jau parašiau HUGE komentarą, tai dar ir nuotraukom užpilsiu kurios savotiškai prisitaiko prie to liūdno mood’o, o kai kurios ir pakelia entuziazmą Skanaus

Forumo žinučių nuotraukos rodomos tik registruotiems nariams. Prisijunk arba registruokis.

<div