Ka darytumete? (Is)prievartavimas
Ši tema perkelta iš senojo forumo archyvo. Datos ir slapyvardžiai palikti kaip buvo.
Ka darytumete jei jus kesintusi isprievartauti? Kaip manote, kokia tikimybe pabegti, apsiginti? Gal zinote, ka geriausia tokioje situacijoje daryti?
Dar kyla klausimas ką darytume……. Lauktume kol išprievartaus.
Spiegciau, verkciau, mirciau. O jei rimtai, tai netikiu, kad apsiginciau ar pabegciau. Vien del isgascio, o ir siaip esu fizikai ganetinai silpna.
Priklauso nuo pačios situacijos, ar ten kas pribėgęs pradeda jau iš karto prie reikalo eit, ar koks pažįstamas, draugas vakarėlio metu padauginęs.
Esmė yra išlikti ramiai, kalbėtis, sakyti, kad galbūt kitą kartą galėsim, pameluoti, kad tos dienos ir pan. – jei, aišku, ne kritinė situacija ir žmogus sukalbamas. O kai klykia, verkia, jiems pats azartas būna, nes mėgsta jaustis viršesni…
Sudaužytumėte širdį prievartautojui su tuo melu, jog galbūt kitą kartą pasimylėtumėt.
pasitaikytų koks daiktas man po ranka, tai su tuo pačiu aš jį užmuščiau…
sako, kad padeda apsimesti, kad sergi, bet labai mažai šansų. Dar kitas dalykas, gali pasakyti, kad turi LPL, bet čia irgi nelabai geras variantas, nes jei bus koks maniakas tai dar ir nužudyti gali.
Žinau realią situaciją, kai padėjo.
Man asmeniškai padėjo “nukėlimas kitam kartui”.
Net neisivaizduoju kaip tokioje situacijoje galima islikti ramiai. 😕
Stengčiausi nužudyti
iš streso ir išgąsčio, dažniausiai nieko negali padaryt..
Iš tikrųjų geras klausimas, ar iškart veržtis lauk ir bėgti kiek kojos neša, ar bandyti išsisukti meluojant, parodant, kad neatsisakytum, bet dėl kažko tuo metu negali, ar tipo gerai tik į wc nueisiu..
O šiaip mane siutina tokie šliužai, jei mergina sexo nenori duoti, tai nafik lyst, turi dvi rankas, tai kokios problemos.
trenkčiau kuo nors per galvą, kol apsvaiginčiau
Tai rašydama įsivaizdavau stereotipinę situaciją, kai užpuolikas nepažįstamas, mes esame tik vienas prieš vieną ir aš kovoju iš visų jėgų.
Tačiau paskui pagalvojau, kad mano gyvenime juk buvo mažiausiai 3 (kiek dabar atsimenu, šiaip neigiamus dalykus esu linkus pamiršt) bandymai išprievartauti, ir visi jie vyko visiškai kitaip nei ta įsivaizduojama situacija, kuri pirmiausiai iškyla vaizduotėj išgirdus apie išprievartavimą (tamsi naktis, aš viena, užpuolikas, tykantis tamsiame skersgatvyje). Visais tais atvejais užpuolikas nebuvo nepažįstamas, jis buvo pažįstamas arba bent jau matytas. Nebuvo taip, kad mes būtume vieni, visais trim atvejais aplinkui buvo žmonių. Visais tais atvejais žmonės buvo palankiai nusiteikę užpuoliko atžvilgiu ir į mane žiūrėjo kaip į jo teisėtą grobį. Visais tais atvejais aplinkiniai ne tik kad nebandė gelbėti manęs nuo užpuoliko, bet mano pagalbos šauksmus vertino kaip mano išsigalvojimus/prastą psichikos būklę/neadekvatų elgesį/nereikalingą problemų kėlimą ir panašiai.
Bet negi taip jau gaila pasimylėti?
Ne, negaila
Prisijunkite, kad galėtumėte atsakyti.
