Ka tik meciau telefonu
Ši tema perkelta iš senojo forumo archyvo. Datos ir slapyvardžiai palikti kaip buvo.
Issiskyriau. Taip, telefonu, nes praeitakart, kai skyriaus, del jo emociju ir kuno kalbos negalejau padet galutinio tasko. Pasakiau, kad galutinai viskas baigta. Pagrindine priezastis: su juo nesu laiminga ir esu isitikinus, kad jis ne man. Jam, aisku, to neuzteko, norejo daugiau argumentu, taciau jis is savo puses viska dare teisingai, tik blogai tai, kad susidejo su manim. Jauciuosi susiktai ir kalta, kad ji meciau, kita vertus, zvelgiant is savanaudiskos puses, jauciuosi zymiai geriau, lengviau ir pagaliau galiu laisvai kvepuot. Sake, kad ryt po mano darbo susitiksim. As labai nenoriu, bet butu nesazininga nesusitikt. Ka as jam tada pasakysiu? I akis isresiu, kad tikrai viskas baigta? Ko jis dar gali is manes noret?
Tu myli ji?
@linonanija nors nezinau, ka reiskia tiksliai mylet, taciau skyrybos man neispaude nei vienos asareles, nuosirdziai, visiskai neliudziu ir suvokiu, kad, mano nuomone, tai buvo tik susizavejimas ir stiprus prisirisimas (ypac is jo puses)
tai ta ir pasakyk – nemyliu taves, negera man kartu, nesu laiminga, netrauki, nu nenori but su juo ir viskas. Is gailescio nebusi gi, jei protinga
@linonanija aciu! Kaip manot, dabar jo zinutes, skambucius geriau ignoruot, iki kol susitiksim, ar ne?
as neignoruociau sms, telefonu gal ir nekalbeciau, nes sunkiau mintis destyt ir jo verkavimai trukdytu, bet sms bandyciau paaiskint viska, ka jauciu ir kaip jauciuosi, kad pradetu po truputi susitaikyt su tuo. Ir susitikciau, is sirdies pasakyciau kaip kas yra, kad neliktu jam jokiu vilciu ir kad gyvenu toliau be kazkokiu iliuziju… Zinau, kad sunku ir tau, bet abiem bus geriau, jei viska nutrauksit
Palauk, praeis pora savaiciu ir suprasi, kad truksta tau jo…
ta pati ir as norejau parasyt
cia patirtis kalba? labai idomus fenomenas, bet namo gyvenime nepasitaikes. Kiek teko skirtis su nemylimais vaikinais, gyvenime nei sekundes nesigailejau ir kaip autore rase – net lengviau kvepuot budavo
Autore, kai sutinki savo zmogu, tada nekyla tokie klausimai, ir tada bet koks susipykimas spaudzia ir asaras, ir sirdi. Negaiskit laiko
Vakar išvengiau susitikimo, nes neturėjau, ko jam pasakyt. Šiandien jis primygtinai prašo susitikt. Kaip paaiškint, kad jis nekaltas? Jis nesupranta, kodėl jį palieku, jam neužtenka paaiškinimo, kad jis – ne mano žmogus…
Gailiuosi tik dėl to, kad jį labai įskaudinau, bet esu tikra, kad priėmiau teisingą sprendimą.
Juk jūs, kas turi vaikinus, negalėtumėte pagalvot, kad tai ne jūsų žmogus ir išvis nematytumėte ateities su juo. O aš būtent taip galvoju…
Prisijunkite, kad galėtumėte atsakyti.
