Kada aš užsinorėsiu vaikų?
Ši tema perkelta iš senojo forumo archyvo. Datos ir slapyvardžiai palikti kaip buvo.
Sveikos Taigi. Esu visiškai neapsisprendusi. Situacija tokia, kad visada galvojau, jog kai ateis laikas, ta prasme, bus vyras ir stabilus finansinis pagrindas, aš pasigimdysiu porą vaikų. Na tiesiog, ateis laikas ir bus. Nes tokios taisyklės, taip priimta visuomenėje. Bet tuo pačiu slapčia vis džiaugiausi, kad dar ne dabar. Tiesiog vaikų niekada nemėgau. Ne tai, kad jie mane erzino ar aš jų nekenčiau, tiesiog nejaučiu vaikams jokių emocijų. Draugėms būdavo, kai pamato vaiką, tai nušvinta tiesiog, ima šnekint, žaist su juo. O aš žiūriu ir man vienodai. Dar galvodavau, kad kai sutiksiu tinkamą vyrą, tas noras pats atsiras. Kaip ir sutikau, esu ištekėjus, turime butą, darbus. Ir nieko. Vyras manęs nespaudžia, tiksliau šiuo klausimu jis neturi jokios nuomonės. Taigi, apsispręsti turiu pati. Visi aplinkui gimdosi, kiti jau net po trečią. Na dar mama mane spaudžia, nori anūkų. Sako, padės kaip galėdama. Kažkaip net sąžinė pagraužia dėl to mane. Bet mane gąsdina tai, kad kai bus vaikas, nebus laisvės, būsiu kaip pririšta su grandine. Aišku, aš jį turbūt mylėsiu, bet tas pragaras pirmuosius mėnesius, metus… Kai negali niekur išeiti, negali pamiegoti, plius kažkas žinda tavo papą – brrr… Gimdymo baisumų net neminiu.
Bet jeigu aš nuspręsiu vaikų neturėt visai, ar nebus taip, kad paskui gailėsiuos? Pasidalinkit savo nuomone ar patirtimi
man irgi skamba keistai kitų panelių pamokymai, “palikite viską likimui” Nu gi ne viduramžiais gyvenam. Arba planuoja žmogus, arba ne, o kas čia per “likimai”? Likimai močiučių laikais užklupdavo
Autore, mano poziuris panasus, parasykit man i AZ
aš irgi žiūrėjau šiaip sau, atrodė gyvenimas baigsis, nei kur išeit, nei pamiegot savaitgalį…, bet kai mėnesis po mėnesio bandėm ir nesigavo, tada supratau, kaip labai aš jų noriu, ir tą tokį savo abejingumą pridėjau kaip pliusą, kad nebus iš manęs išprotėjus supermamytė.
Nenorejau, visiskai neplanavau, kaip tik buvau pakeitus darba ir…pastojau 🙂 Ir tada supratau, jog jei ne sitas netyciukas, tai tikriausiai niekad nebuciau suplanavus ir pagimdzius, nes mane kankino lygiai tokios pat baimes. Dabar labai dziaugiuosi, jog viskas susikloste butent taip, nes tai ko gero geriausia, kas atsitiko mano gyvenime.
Zinoma, as nelinkiu netyciuko, nes kaip bebutu, tai stresas, ypac kai visiskai nenori ar nesi pasiruosus.
Mano mintys tokios pačios. Kol kas galiu pasiteisinti, kad kol nesam susituokę, tik dabar ką tik namus įsigijom, remontas etc tai tikrai tų vaikų nereikia. Bet.. o jei tokio pasiteisinimo ieškosiu visąlaik? Kažkur skaičiau – vienos gimdo vaikus iš egoizmo, kitos negimdo vaikų iš egoizmo. Tai ir neapsisprendžiu, kuri egoistė aš esu..
Prisijunkite, kad galėtumėte atsakyti.
