Kada praeis ilgesys?
Ši tema perkelta iš senojo forumo archyvo. Datos ir slapyvardžiai palikti kaip buvo.
Merginos,kada jus pamirsot savo mylimuosius su kuriais teko issiskirti?man jau praejo pusantru metu,metus laiko jau kitas vaikinas,bet buvusiojo nesugebu pamirsti.Draugavom beveik 4 metus,issiskyrem nes buvom jauni,kvaili,ambicingi,negerbem vienas kito.O dabar galvoju kokie laimingi galejom buti jei butume daugiau nusileide vienas kitam.Meile beprotiskai stipri buvo,ir tikrai zinau kad cia buvo man skirtas zmogus,sirdis sako,ji nemeluoja.Deje,protas sako kad viskas baigta ir niekada nebebus.Skyrybos buvo be galo sunkios,negaliu dar atsigauti.Kuri laika nieko nezinojau apie ji,bet neseniai nuotrauka pamaciau nauja,sirdis plysta..Ka daryt>man baisu,jau..negaliu pakesti minties kad salia jo kita,kad ves ja,tures vaiku.Zudantis jausmas.Negi visa gyvenima ilgesiuosi?
o ar jis vis dar laisvas? gal verta pabandyti vel susieiti, jeigu esat įsitikinus, kad čia tikrai TAS žmogus
esu visiskai isitikinus,tiesiog nezinau net kaip paaiskinti,na negalim mes buti kartu,tiek daug ivyko,kad vargu ar sugebetume vienas kitam atleisti,nors ir kokie stiprus musu jausmai.Zinau,skamba keistai,bet tai buvo didziule aistra,buvo daug ir pykcio labai,bet vistiek vienas kita mylejom be galo.Kaip jis pats sake iseidamas,vienas be kito negalesim gyventi,bet kartu irgi ne.Kodel taip yra,klausiu saves kasdien,kodel likimas mus isskyre.Visi man kartoja kad taip geriau,kad neverta buti kartu,bet tik as viena zinau ka jauciu.Ir visgi,pagrindinis kankinantis klausims,kada tai praeis? sunku gyventi prisiminimais
Ištikrųjų nežinau ką atsakyti į pagrindinį klausimą, bet galbūt tik patarsiu vadovautis tokiomis mintimis, kad niekas nevyksta veltui. Jeigu išsiskyrėte, vadinasi taip ir turėjo būti, vadinasi jeigu vėl draugautumėte, lygiai taip pat pyktumėtės ir nebūtų jis toks tobulas koks atrodo dabar. Galbūt dabar tiesiog per daug idealizuojate buvusįjį. Žmogus daugiausiai prisimena tik gražius dalykus, pasąmonė blokuoja blogus prisiminimus, taigi patarčiau geriau puosėlėti dabartinius santykius, kad kada nors netektų gailėtis kaip dabar dėl pirmos draugystės .
Manau neveltui sakoma, kad pirmoji meilė nerūdija, dėl to sunku pasakyti ar tikrai kada nors praeis tie jausmai. Mano mama kažkada prasitarė, kad po 30 metų gatvėje netyčia sutiko savo pirmąją meilę, tai pasislepė nuo jo, bijojo bendrauti, nes širdis kaip per pirmą pasimatymą daužėsi.
tame ir esme kad jis toli grazu ne idealas,labai umaus budo,greit uzsiplieksdavo,prisnekedavo ko nors,bet niekad nekreipiau demesio,ir nusiramindavo,nes jis man pats mieliausias vistiek buvo,pats nuostabiausiais su savo oziais visais ech,kaip gera prisiminti,ir kaip sunku,kad to nebebus o del dabartinio draugo jis puikus,nuostabus,niekada nera balso pakeles,rekes ir panasiai,bet..meiles nera,bent jau tokiu jausmu kokie buvo,ir nebebus niekada.Kartais galvoju kad isskyre likimas kad subrestume abudu ir susivoktume ko norim,o paskui gal vel susieitume?naivu turbut taip galvot? mergaites,niekada nepaleiskit zmogaus kuri mylit,nes kentesit taip kaip as
Pazistama situacija, ir netgi labai gerai. Na.. nuo musu issiskyrimo tepraejo puse metu, bet jau dabar jauciu, jog tolstu nuo jo kas minute. Niekada nebesusigrazinsi to, kas buvo. As manau, jog po ilgo laiko zmones nustoja myleti vienas kita, taciau prisiminimus visi mylime laaabai ilgai Na man asmeniskai labai padejo susitikimas su juo. Po puses metu susitikome, ir as pamaciau visus jo minusus. Zinoma, skaudu, jog manes nebemyli, jog nebesu jam visas pasaulis, daznai paverkiu, net nezinau kodel, galbut mes ilgimes ne to mylimo zmogaus, o to jausmo, kai kazkas sirdeleje kirba, to gero jausmo, kai nori buti grazi jam, viska daryti tik del jo, ir to nepakartojamo jausmo – kai esi mylima. Stiprybes tau
aciu o mano isitikinimas kad zmogus myli tik karta gyvenime ta tikraja meile,ir manau as ja jau tikrai patyriau. As nezinau apie ji visiskai nieko,nes nutraukiau kontaktus su zmonem kurie yra jo aplinkoj.Skaudziausia,kai po skyrybu jis pasake, kad buvo suplanaves vasara kelione kurioje norejo man pasipirsti,nezinau kam jis tai pasake.Na ir dar jo mama,prie kelis menesius rase man, klause kaip sekasi,vadino labao graziai,kaip dukra savo.Mylejo mane irgi labai.Kaip sunku isbraukti siuos zmones is savo gyvenimo ir niekada nebesutikti.Nepykit,tema depresine,bet kazkaip geriau siek tiek rasau kai parasiau ka jauciu,nes viskas manyje susikaupe jau seniai irniekas,net geriausia drauge nezino ka as jauciu,kad manyje viskas verda.Nelaiminga ta mano meile,baltu pavydu pavydziu toms kurios laimngos su savo mylimaisiais
jei yra galimybe siulychiau susitikti su juo ir pasikalbeti, ir jei jausmai tikrai tokie stiprus ir jei pamatysi po pokalbio kad tikrai taip stipriai ji myli ir kad jis tas vienintelis, na ir aishku jei yra shansu buti kartu, tai butinai ir reikia buti kartu, kitaip visa gyvenima gailesies, gal vietomis mazhiau ar daugiau, bet visalaika galvosi kas butu jeigu butu…bent jau as manau kad geriau padaryt ir pasigailet jei nepadaryt ir gailetis amzhinai….kalbu is patirties, supratau kai buvo per velu
Na mes kai issikyrem pirma karta,isterem savaite gal,paskui bandem lipdyt kazka,bet nebeisejo,man net per sunku buvo Lietuvoj buti,as isvaziavau,susitikti negalime.Na nebebus nieko,reikia juk suprasti
ir negaliu ieskoti,nes issiskiriant pasake jog kad ir kaip sunku butu,niekada nebeieskociau jo.Tiesiog dingciau is jo gyvenimo..pries palikdama Lietuva vistiek parasiau jam,tikejausi kad gal nlores susitikti,bet nieko,tyla visiska.Kaip sunku merginos,bet tikiu kad buna daug ziauresniu issiskyrimu,kai vaiku turi poros ir panasiai
Up
Prisijunkite, kad galėtumėte atsakyti.
