Kai draugauji su rašytoju
Ši tema perkelta iš senojo forumo archyvo. Datos ir slapyvardžiai palikti kaip buvo.
Mano ir vaikino poroje vyksta kažkokia krizė. Priežastis, regis, paprasta, bet tuo pačiu nepaprasta. Abu jau nebe paaugliai – dirbame, gebame save išlaikyti ir žvelgti į spalvingą ateitį. Ir čia prasideda problemos. Aš savo darbą myliu, jis – ne. Dirba jis sunkų protinį darbą ir nors juo nesiskundžia, bet vis dažniau man pasisako, kad darbas jam nepatinka. Aš klausiu: – brangusis, kas tuomet tau patinka? Ir… Galvokite ką norite – atsako, kad jam patinka rašymas.
Dabar trumpai apie jo rašymą:
*Mes buvome klasiokai nuo 11 klasės, jam lietuvių kalba sekėsi labai gerai. Dalyvavo diktantų konkursuose, jo rašiniai buvo dažnai publikuojami viešojoje erdvėje.
*Jis rašo labai daug ir geriausiai jam sekasi kurti romanus. Romanai su dideliu pliūpsniu romantikos ir skausmo (galbūt viskas dėl to, kad jis turi nuolatinę depresiją).
*Abu jo parašyti romanai, nors jie tik e-formato (ne, neduosiu, gerbiu privatumą), tačiau labai patiko tiek man, tiek tiems, kuriems davė skaityti. O tokių žmonių buvo ne viena dešimtis, tarp jų ir tie, kurie turi kompetencijos vertinti kūrinius.
Taigi, grįžtu prie situacijos. Jis man pareiškė, jog nori užsiimti kūryba, nes rašydamas neva jaučiasi tarsi ant sparnų, mat pas jį mintys liejasi kaip lietaus lašai, o ir jo fantazijos pati galiu tik pavydėti. Taigi, jis nori MESTI GERAI APMOKAMĄ DARBĄ vardan kažkokių KŪRYBŲ. Kas čia per nuprotėjimas? Iš karto aprėkiau jį – kad ir koks jis kūrėjas bebūtų, iš to pinigų neuždirbs, tad turėtų toliau dirbti tą savo darbą biure ant kėdės prie popierių ir kompiuterio, nesvarbu kad tai jam nepatinka – tokia jo pareiga!!! Bet dabar apgalvojau… O gal klydau? Gal per stipriai užsipuoliau ir tikrai talentingas žmogus gali kažką pasiekti? Rašymas jam tarsi kvėpavimas, tą pati matau kas vakarą, žiūrėdama į jį rašantį, o darbas – kančia. Ką daryti? Ar palaikyti jo siekius? Jo svajonė ne tapti žymiu rašytoju, o parašyti romantinį kūrinį, vėliau pagal jį pastatyti filmą. Bet man tai nepriimtina… Ne jo nosiai tokios aukštumos… Ir išvis, ką tie rašytojai uždirba? Ubagai
Žinoma, kad palaikykit. Kas kitas, jei ne artimiausi žmonės palaikys mėgstamoje veikloje?
Objektyvi kritika visuomet naudinga, ypač kai žmogus pervertina savo galimybes. Bet jeigu jam puikiai sekasi ir kiti įvertina, tai kam drausti daryti, tai kas jam patinka ir kam jis gabus?
na, pasitikėjimu tai nelabai trykštat matau )))) tegul rašo tuos savo romanus bedirbdamas, išleidžia nors vieną, uždirba iš to nors tūkstanti kitą, tada gal ir bus galima įsivaizduoti jį metant darbą ir atsiduodantį kūrybai. Taip iš nieko ir aš kažin ar būčiau patenkinta jei mestu. O bet tačiau, be reikalo vadinate rašytojus ubagais.
Logiskai mastant, is kurybos ne daug ka uzsidirbsi Tarkim A. Tapino knyga… Jis rase, kad atsaiciavus algas darbuotojams, pelno lieka apie 800 per menesi. Tai nera daug. Bet jeigu jusu draugas jauciasi puikioj sioje srityje – palaikykit. Tokia ir yra santykiu esme – suprast ir palaikyt, paremti kai reikia.
O mano pasiulymas butu toks -> Tegul meta darba, kuris jam nepatinka ir susiranda kazka sirdziai mielesnio tarkim 0.5 ar 0.75 etato. bus bent kazkokios garantuotos pajamos, ir daugiau laisvo laiko kurybai. Neimkit krastutinumu – dirbk sunkiai arba vien tik kurk. Pabandykit rast aukso viduriuka
O koks tikslas būti su asmeniu, kuris turi nuolatinę depresiją? Jums taip patinka ?
Jūsų vietoje pasiūlyčiau jam laisvalaikiu rašyti ir kurti, bet neapleisti ir darbo, kitaip tariant, bandyti derinti abu dalykus. Nelabai gražu, kad aprėkėte mylimąjį. Reikėjo ieškoti kompromiso šioje situacijoje
O gal tu per daug stipriai jį spaudi? Jeigu žmogus nori dirbti jam patinkantį darbą, tai kam tarsi versti jį dirbti tai,ko jis nemėgsta, gal dėl to ir yra ta nuolatinė depresija? Nežinau, čia tik mano nuomonė, bet turėtumėt išlikt labiau objektyvi ir pritart jo pasirinkimams, juk ne šiaip pašaliečiai esat, visgi pora – leidžiatės į rimtą gyvenimą Žiūrint iš praktinės pusės taip, jie mažiau uždirba, bet ieškokit kompromiso – gal tegul pasilieka darbą, o šalia jo rašo?
Reikėtų palaikyti savo žmogų, juk to mes visad tikimės iš artimųjų… Kitas dalykas – kažkaip reikia įkalti į galvą, kad iš knygų rašymo gyvas nebus. Jeigu nepatinka dabartinis darbas, tai kam kankintis… Galėtų pabandyti kur kitur įsidarbinti, gal kad ir kokiu žurnalistu, jei patiktų, vis arčiau rašymo+pajamos užtikrintos, o laisvalaikiu rašyti knygą.
Ar su parašytom nesikreipė į leidyklas?
nu isakineti jus irgi negalit ka jam daryt ko ne….viena karta gyveni,reik daryt tai ka nori
jei iseitu is sito darbi,tai galetu kurnors bent 0.5 etato susirasti….negi namie sedes visas dienas ir per para 12h vien tik rasys kiekv diena ?? nu bet tegu pabando,paskuj gal pasiseks…tik nenoreceu kad vyras visa laika namie sedetu…
Gal ir nuskambės banaliai, tačiau nedrauskit jam rašyt. Aš už kūrybą. Tegul nusprendžia jis, kas geriausia. Man pačiai buvo panašiai kaip jūsų vaikinui. Nors ir nebeturiu gero darbo, tačiau esu kur kas laimingesnė. nes ne viskas gyvenime matuojama pinigais. Žinoma, šį žingsnį reikia apgalvoti. Galbūt žmogus dar tik ieško savęs, tad reikia jį palaikyt.
Tu negali jam uždraust gyvent kaip jis nori. Aš jį pilnai suprantu ir patariu nesikišt tarp jo ir rašybos.
“Kas čia per nuprotėjimas? Iš karto aprėkiau jį – kad ir koks jis kūrėjas bebūtų, iš to pinigų neuždirbs, tad turėtų toliau dirbti tą savo darbą biure ant kėdės prie popierių ir kompiuterio, nesvarbu kad tai jam nepatinka – tokia jo pareiga!!!” o dieve kokia jūs savanaudė, kad nustatote, kokia žmogaus pareiga…. atsidurkite jo vietoje, dirbate darbą, kuris jums nemielas, ar ilgai ištvertumėte ? juk tai jūsų pareiga !!!!!!!!!!!!! o daryti tai kas patinka, ne ne ne, tai taspats kas velniui siela parduoti……. kur supratinguma, pasitikėjimas santykiuose? niekad neatimčiau iš žmogaus karjeros galimybių…… ir nestatyčiau jo visam gyvenimui prie kažkokio kompo apsivertus popieriais, jai jam nepatinka…… man atrodo, jūs bijote dėl savo finansinės padeties, bet nepagalvojate, kad tai gali ne tik jam išeiti į gerą, bet ir jūsų santykiams, nebebus jokios depresijos, krizės ir panašiai. pamirškite tuos pinigus, lai pabando, kūrybos pasaulis sudėtingas, gal net pats susidūres apsigalvos. o jūs būdama jo mergina, turėtumėte palaikyti, o neklykauti ant jo.
Atrodo,kad Jus pati esate dvasios ubage, nes nepalaikote savo draugo noro skristi. Ypac, kai jo darbai yra vertinami specialistu. Turetumete didziuotis ir palaikyti ji, o ne bandyti pakirpti jam sparnus. Jei to negalite padaryti, tada pasitraukite is jo gyvenimo.
Prisijunkite, kad galėtumėte atsakyti.
