Kartais pasidaro tiesiog liūdna, nes kai įdedi visą širdį kas tau sekasi geriausiai, tave nuvertina. Ir vis dažniau pradedu susidurti su tuo. Ištikrųjų greit į širdį priėmu piktus žodžius, todėl kritika manęs neskatina, o nuliūdina. Po tiek laiko supratau, kad man geriausiai sekasi ir laiminga būnu piešdama, bei fotografuodama. Žadu ir keliauti tuo keliu, tačiau vis man sukelia abejonių įvairios pastabos. Pvz buvo užduotis, kur reikėjo nufotografuoti padarytą skulptūrą. Ieškojau įvairių kampų, stengiaus kitaip pateikti, kaip ir liepė, tačiau sako, kad atlikau prastai. O kai įdedu mažiau pastangų į darbą, visuomet sulaukiu pagyrimų. Mane nuteikia blogai, kai taip nutinka. Aišku kiekvieno nuomonė skirtinga, tačiau negi viena aš pastebiu neteisybę?

O koks jūsų buvo kelias į sėkmę, meną, karjerą, muziką ir t.t? Nejau, kad būti laimingam ir pripažintam reikia išgyventi patyčias ir kančias?