Kai neturi specialybės..
Ši tema perkelta iš senojo forumo archyvo. Datos ir slapyvardžiai palikti kaip buvo.
Sveiki,
iš anksto atsiprašau už anonimą.
Esu krizėje… Man 25-eri, o neturiu normalios specialybės, todėl labai sunkiai sekasi susirasi darbą. Mano išsilavinimas – humanitarinio dalyko bakalauras ir viešojo administravimo magistras. Šie dalykai nelabai siejasi, todėl neturiu daug žinių antrojoje srityje, kuriai skyriau tik du metus magistrantūroje. Mokslų atžvilgiu visada buvau šiek tiek pasimetusi, nelabai žinojau, kur būtų tinkamiausia stoti, todėl tiek po mokyklos, tiek po bakalauro studijų pasirinkau lengviausiai prieinamus dalykus. Studijų metais dirbau darbus, kurie neatitiko mano studijuojamų dalykų, tačiau dabar esu bedarbė, magistro diplomą gausiu po mėnesio ir jau skubu ieškoti kur įsidarbinti, bet… Vien peržiūrėjus siūlomas pareigas darosi baisu, kad mano diplomai liks neįdarbinti ir teks dirbti pardavėja ar panašiai… Imu jaustis niekam tikusi ir nežinau į kurią pusę eiti, galbūt tobulėti visai kitoje srityje nei baigtų mokslų… Pavydžiu tiems, kas jau po mokyklos tikslingai siekė įgauti rimtą specialybę: gydytojams, odontologams, psichologams, na, kad ir ekonomistams ar panašiai…
Norėčiau išgirsti jūsų istorijas, kaip sekėsi įsidarbinti su neperspektyviomis “specialybėmis” (nors mano atveju čia net ne specialybės, o išsilavinimas).
ramiai tik. viskas įmanoma. Mano darbas visiškai nesusijęs su mokslais, tik su hobiu Žodžiu, kad tik mokslus baigt – baigiau, diplomą turiu, bet visada visai kita sritis mane traukė. Radau darbą, susijusį su mano hobiu, dirbau keletą metų (zooprekyba konkrečiau), o paskui spjoviau į viską – kodėl aš kažkam turiu babkes uždirbinėt? Turiu dabar savo tinklalapį, prekiauju zooprekėm, vežu prekes į namus, pabendrauju su maloniais žmonėm (nes gyvūną mylintis žmogus tiesiog negali būti nemalonus ), apglostau savo ”klientus” ir… lafa – taaaip savo vietoj jaučiuosi, dievinu savo užsiėmimą Nors pradžioj man reikėjo ”viršininko ant galvos”, dabar ačiūdie kažkas nušvito, kad kiekvienas – savo laimės kalvis
Tai kad daug kas nedirba pagal spec
Ketvirčio amžiaus krizė. Aš taip pat bakalauro diplomą gavau prieš 3 savaites, irgi humanitarinių mokslų. Jau žadėjau darbintis į rūbų parduotuvę, nes tai būtų susiję su mano hobiu. Bet pagalvojau, kad 4 metus univere atsėdėjau ne tam, jog po to dirbčiau po 11 valandų per dieną parduotuvėje, į kurią ateina vien paauglės. Išprotėčiau, manau. Tad labai rimtai svarstau galimybę išvažiuoti į užsienį. Šiek tiek padirbsiu, išmoksiu kalbą, o tada, galbūt, stosiu į dar vieną bakalaurą ar magistrą. O gal tiesiog susirasiu siuvimo kursus ir galėsiu pagaliau atsiduoti hobiui. Autore, nebijokit labai, šiuo metu vos ne kiekvienas 20-metis susiduria su tokia problema, jei nėra nuo mokyklos laikų tvirtai nusprendęs, kuo nori būti. Aš patarčiau dirbti bet kur, kur tik įmanoma, o uždirbtus pinigus investuoti į kokį hobį ir daryti iš jo verslą. Tiesiog pagalvokit, kas pačiai patinka. Pritariu giurza – kiekvienas yra savo laimės kalvis.
Na man jau ne 20, o 25
Šaunu, kai randat darbą, kuris atitinka hobį, tačiau aš net nežinau, ko tiksliai noriu. Siunčiu CV į leidyklas, nes labai traukia knygos ir leidyba, traukia ir kiti dalykai, tačiau neturint spec. žinių nelabai ir priims. Belieka tobulint prancūzų kalbą, gal ši kažkur padės…
Pabandykit užeiti į prancūzų kultūros institutą pasikalbėti. Galbūt jie vasarai kokių praktikantų ieško ir pan. Po truputį gal ten kažkaip įsitvirtinti galėtumėte
Aš ketinu eiti į institutą kursams, nes šią kalbą mokiausi seniai, dabar tik pagrindai likę
Tai ketvirtis amžiaus ir yra 25 metai O šiaip gerai,kad bent tiek baigėt(nepatinka,bet turit aukštąjį),o ką kalbėti apie tuos,kurie nieko nebaigė? Lengviau kažką rast manot?Kaip supratau,turit labai gerą pagrindą…aukštasis išsilavinimas,magistras ir prancūzų kalba.Tobulinkitės ir viskas bus gerai.
Bet jei jau studijavau, tai reikėjo bent normalią specialybę rinktis Visada žinojau, kad su šiais mokslais daug nepasieksiu, deja tokios aplinkybės buvo, kad baiginėjant mokyklą nelabai ir rūpėjo, rinkausi lengviausią kelią.. Na bet koks skirtumas, reikia dabar kažkaip kapstytis.
Aš taip pat iki šiol nežinau ko noriu.Baigiau profesinę po 12 kl,šiemet planuoju vėl eiti ten pat(gailiuosi,kad pernai nestojau,nors planavau),tik kitą specialybę.Nežinojau kur stoti,tai nenorėjau būti kaip visi ir stoti,tik tam,kad stoti. Tikiuosi sužinosiu ko noriu po kelių metų,gal nušvis galvoj ir bus noro ir pinigų mokytis universitete.
aj, aš irgi galima sakyt be specialybės (profesinę tik bagiau), žmonės tą sužinoję nustemba, atseit kaip tu čia dabar… 24 metai, o nieko nepasiekus bet man dzin, dirbu sau ramiai, rudenį stosiu į univerą. Jei neįstosiu – toliau ramiai dirbsiu, kažkada vis tiek prasimušiu
Autore, jūs bent patirties darbe turit. Kadangi darbo su mano universiteto krūviu neįmanoma buvo suderinti, aš net pardavėja nesu dirbusi. Žinot, koks siaubas ateiti į darbo pokalbį, kai tenka prisipažinti, jog nemoki su kasa dirbti? Manęs net į padavėjos pareigas nenorėjo priimt, nes patirties neturėjau.
Man irgi skaudu, būtent dėl amžiaus. Mano kursų draugai nelabai ko siekiantys, tačiau mano draugas ir jo draugai, būdami tokio paties amžiaus, oho kokie veiklūs ir kiek pasiekę. Todėl būnant tokioje aplinkoje darosi tikrai nejauku ir savivertė krenta…
Gerai, kad jūs optimizmo turit, o manasis jau blėsta… anksčiau tikrai daugiau pasitikėjimo savimi turėjau, na dabar tikriausiai dėl mane supančios draugo aplinkos viskas kitaip.
o kokį turi bakalaurą? Aš baigusi istoriją, bet kažin, ar pavyktų kokia mokytoja dirbti, nelabai ką tepamenu iš savo kursų )
o aš baigusi tokią specialybę, kurios diplomas tuščias apskritai,specialybė- JOKIA. dabar noriu pakeisti profesiją, tiksliau ją įgauti, tai netgi negaliu ten kur noriu stoti,prieš tai dar nepabaigus viskių nesąmonių. Nežinau, kaip jus padrąsinti, nes pati esu nusivylusi studijomis ir savimi, dirbu va sau už minimumą, ir tikiuosi kad sugebėsiu kažkada kažką daugiau pasiekt…
Prisijunkite, kad galėtumėte atsakyti.
