Kai žmogus pasitraukia savo noru.
Ši tema perkelta iš senojo forumo archyvo. Datos ir slapyvardžiai palikti kaip buvo.
Kaip susitaiko šeimos nariai?
Ypač jei tas žmogus jaunas (22-25 metai).
Tema daugumai jautri ir skaudi, tad nemalonu taup lįsti į dūšią, bet…tiesiog.
tikriausiai niekad taip ir nesusitaiko…
O dar kyla klausimas? Tėvam išviso protas nušokt gali…
Sunkiai. Nes neišeina savęs nekaltint, kad kažko nepadarei, nepadėjai, neišgirdai. Labai savanaudiškas poelgis išeit “savo noru”, nes nepagalvoja visiškai, kad amžiną skausmą aplinkiniams palieka.
Sunkiai susitaiko arba nesusitaiko. Bet toks žmogaus pasirinkimas. Smerkit mane, teiskit, bet patikėkit – kai galus daraisi, nebelabai rūpi, kas ką pagalvos ar kaip artimieji gedės. Patyriau.
Suprantu, kad savanaudiška, bet, smerkit jei norit, aš suprantu ir tuos, kurie pasitraukia. Niekas neįsivaizduoja, kas tuo metu dedasi jų galvose. Ten tokia juoduma, kad net neišeina blaiviai mąstyt apie tai, ką palieki po savęs išeidamas.
nesusitaiko ypac tevai,seses broliai. visalaika kankins klausima Kodel, ko nepadariau. baisu man, kai savizudziai taip savanaudiskai lengvai iseina, o palieka kankintis tevus , seses…. nors gal ir pragare nera lengva
Vėlgi pasikartosiu, niekas nežino, kas dedasi jų galvose… Jie elgiasi taip ne tam, kad kažkam sukeltų skausmą, o dėl to, kad savojo jau nepakelia.
Kylstat. Kartais taip daro ir tam,kad kazkam sukeltu kalte, o to pasekoje skausma, kad kazkam kazka irodytu. Kartais konkretiems asmenimis,kartais placiaja prasme gyvenimui.
Tos juodumos yra ligos požymis, o tokios ligos yra gydomos vaistais, psichoterapija ir kitais metodais.
Šiuo konkrečiu atveju tikrai kalbu ne apie kaltės kėlimą, situaciją žinau puikiai.
Teiginys, kad “nieks nežino” yra klaidingas, nes yra žmonių tą patį išgyvenusių, tačiau pasirinkusių kovoti su liga, jei ne dėl savęs, bet dėl artimųjų.
Kas dedasi galvoje – suvokiama tik žmogui, kuris tą patyrė. Psichiatrai tiesa – padeda, bet iš knygų. Pačio vaizdo galvoje jie nelabai įsivaizduoja. Bet – autore(iau) – tai praeina, jei tik sugebi išlaukti. Žiauriai sunku, bet patikėkit – pagijus kiek gražių spalvų atsiranda Tada dėkoji sau, kad tuokart nepavyko
Bet vel, jus pati sakot,kad ne viska zinai,kas dedasa kito zmogaus galvoj, o dabar sakot,kad va zinai,jog tikrai ne taip. Net siuo atveju, jus nezinot,kas konkreciai dejosi galvoj. Cia kaip ir gyvenime, atrodo,pazisti zmogu, atrodo jis toks tikrai, bet ziurek pasielge kitaip. Atrodo,o kodel? O todel kad jis toks ir toks, gal ir pats net nezinojo. kad jis gali buti ir toks ir kitoks. Tai tokiose situacijose irgi. Ne viskas yra pagarsinama, net sau pats kartais nebuni saziningas.
Taip, aš turiu omeny, kad nežino dauguma tų, kurie eina per gyvenimą puikiai tvarkydamiesi su visom bėdom ir nepatiria jokių depresijų. ,,Niekas nežino” buvo per stipriai pasakyta.
Kas dėl kovojimo su liga, kartais žmonės kovoja daug, bet negali tos kovos laimėt. Įsivaizduokit tokią situaciją, kai žmogus ir pas gydytoją pagaliau prisiruošia nueit, bet ji tik pasako, kad jei dar išlipi iš lovos, tai tau nereikia gydymo.
Nemanau,kad yra zmogus,kuris per gyvenima nepatyre jokios depresijos. Taip, gal ne visu vienoda forma. Bet tai apie ka masto depresininkai dabar daznas pamasto. Galbut kiti todel ir varo i klubus tusint, treti geria siaip raminamuosius, kiti medidtuoja, kiti varo keliaut kazkur,kad uzmusinet ta kazka.
Prisijunkite, kad galėtumėte atsakyti.
