Kaip elgtis?
Ši tema perkelta iš senojo forumo archyvo. Datos ir slapyvardžiai palikti kaip buvo.
Atsiprašau už anonimą. Turiu draugą. Mylime vienas kitą. Buvę ir šilto, ir šalto. Dabar mus skiria atstumas, tad susitikti dažnai negalime. Vis bendraudavom interneto bei telefonų pagalba, iš tikro ilgiuosi jo ir tas bendravimas virtualiai su juo yra vienintelis mano išsigelbėjimas iškęsti viską. Tačiau šiandien jis man pareiškė, jog jam iki gyvo kaulo atsibodo maigyti tuos telefonus ir panašiai ir anot jo reiktų iš vis daug mažiau bendrauti. Taip, žinoma, jis rimtas, dirbantis žmogus, bet man jo trūksta…jis kone vienintelis su kuriuo galiu apie viską pasikalbėti… be jo vieniša jaučiuosi ir pan..suitiksime dabar tik balandį..ir tada jau nebesiskirsime, bet kaip dagyventi iki to? mane kankina baimė, kad jei pradėsim mažai bendraut, nutolsime vienas nuo kito.. ir galiausiai iš MŪSŲ liksime tik aš ir jis.. dabar pykstamės dėl to.. nes aš norėjau viena tema su juo pašnekėti..o jis aiškina, jog tas šnekėjimas truks iki kol eisim miegot ir jis vėl nieko nespės padaryti ir pan..esmė, jog taip tikrai net nebūna… ir dabar pykstamės dėl to, nors tą laiką galėjom normaliam pokalbiui išleisti… žinau, skamba kvailai… bet ką man daryti su savo ta baime..? o gal čia tik laikina? gal apsimesti, jog man nerūpi, jei parašys atrašyti ir tiek, galbūt praeis porą dienų ar savaitėlė ir vėl viskas bus kaip anksčiau? ką jūs manot..? nesmerkit labai..skaitau ir pačiai kvaila ta baimė atrodo, bet jis man labai brangus žmogus…
p.s, man 21, jam 25..
ijunk px rėžimą, nenori nereikia, parodyk, kad kai reikės, gali nebūt. patikrinsi – arba pats parašys, arba jums ne pakeliui.
Hmm, čia turbūt taip būna, kai išsiskiria poros ilgesniam laikui pirmą kartą … Mes su draugu pažįstami esam jau 8 metai, draugaujam jau 3 metai, susižadėję metus, o paskutinius penkerius jis dirba Airijoje, aš mokausi Lietuvoje.. Matomės dabar vis dažniau, bet ne daugiau nei pusmetį per metus. Seniau buvo metai, kai iš viso nė karto nesimatėm.. Bendraujam taip pat skype, telefonu, bet tikrai ne kiekvieną dieną ir nepykstam, jei kuris nors neatrašo ir panašiai juk ir esam skirtingose šalyse, dėl tos priežasties, kad iš tikrųjų turim ką ten veikti… Būna kad per savaitės laikotarpį tik porą kartų paliekam FB žinutės “labanakt ” arba kokias trumpas, nupasakojančias kaip sekasi meilės smsais juk neparodysi, manau jei pradėčiau dabar prievartaut draugą susirašinėt su manimi kasdien, turbūt išprotėtų tikrai neatrašinėtų, aš net Lietuvoje draugams, net jam, kai grįžta atostogų nerašinėju tų kvailų smsų ;D telefonas skirtas tam, kad paskambintum, jei kažką reikia pasakyti, pranešti, paklausti, tam jį ir naudoju.
Nepersūdykit situacijos ir tiesiog būkite kantri. Kaip matot kitos poros sėkmingai didelį atstumą pergyvena nuolatos, pagalvokit, kas jums porą mėnesių vieną kartą palaukti..
taip, tu teisi, na, o kaip tau pačiai po to su juo buvo? ar susitvarkė viskas?
ech…man buvo taip pat,su vaikinu bendraudavom daug,o viena diena jis pasake kad ji uzp*so tiek bendraut,uzp*so tie sms,as lb buvau liudna po jo tu zodziu,nes man kaip ir tau jo reikedavo,kadangi tik jam viska pasipasakodavau,bet jei ji varzysi maldausi demesio is jo tikrai negausi,duok tam truputeli petrauka,manau po keliu dienu vel pradesit normaliai bendraut,as suprantu ir juos,gi uzknisa pilstyt is tuscio i kiaura.ir siaip vyrai nemegsta virtualaus bendravimo
op
jis man visada darbe rašo.. kai pertraukas turi… jaučiuos dabar, jog naudojas, kai neturi ką veikt rašyt nerašysiu, bent stengsiuos… nors šiaip visuomet jis ir rašydavo..o jau toliau bendraut inicityvą aš perimdavau…dabar reikia turbūt taktiką keisti..bet kaip susilaikyti? kad ir dabar ginčijomės ir neberašo jis man..turbūt supyko.. o aš durnė noriu atsiprašyti jo..bet vat tvardaus, kad nerašyčiau ir nelįsčiau į akis..gal kai pamatys, kad mane mažiau domina, gal kitaip elgsis..pradėjau prieš porą dienų skaityt knygą ‘kodėl vyrai myli kales’ superinė knyga… dar net neįpusėjau, bet labai patiko..tikrai..
Išvis, mažiau galvot, nerašykit jam kelias dienas ir pats po to rašys tikrai
o gal čia jau kaput santykiam..? nežinau nei ką galvoti, nei ką sakyti..nei jam, nei kaip save guost.
nelabai aš čia draugių turiu.. toli esu nuo visų.. tas vienišumas galbūt ir savo duoda.. o išmest iš galvos niekaip neina..tik susinervinu,tai galiu kad ir skaityti ar dar ką daryti, niekas nepadeda..galvoju gal pas gydytoją man metas apsilankyt, vaistukų paprašyt?
nežinau ar neišlaikėme..aš suprantu jį.. kad tikrai gal kiek per daug to dėmesio reikalauju..aš tiesiog…kaip čia švelniau pasakyt..esu dėmesio auka..visada su daug draugų vaikinų, visuomet bendraujanti, visuomet vakarėlių siela ir t.t. gal tikrai kiek per daug, bet kaip man su tuo susitaikyti..ir apskritai ar aš galiu tikėtis kokio pagerėjimo iš jo pusės, nes iš jo kalbos davė suprast vos ne taip, kad kelios sms per dieną ir užtenka…taip, normaliems žmonėms užtenka, bet esmė, kad jis pats mane prie tokio bendravimo pripratino, ir man dabar tiesiog trūksta jo..juolab, kad jis toli..
prieš miegą įkalk arbatos ‘saldžių sapnų’, imkis daug veiklos, jei neturi, skaityk, žiūrėk filmus, eik pasišopint, pabūk su draugėm.
ir dar..kaip mergaitės su savo nervais susitvarkot? rimtas klausimas, bet pastaruoju metu mane taip viskas nervina, kad jaučiu, jog vieną dieną tikrai sprogsiu ir ištaškysiu visus aplink
Atstumas yra santykių išbandymas. Panašu, kad jūs šio išbandymo neišlaikėte.
taip, bet aš tiesiog įpratau prie to jo dėmesio, o dabar vis atrodo, kad kitų pilna turi, todėl ir nebedominu jo… nežinau kaip tvarkytis su savim.. rašė šiandien man (kol darbe sėdi, visada rašo ) švelnus, visą kitą, o aš kaip širšė su juom.. pusę dienos iš vis net nerašiau..
Prisijunkite, kad galėtumėte atsakyti.
