Labas,

daug temų apie laimingą meilę ir dar daugiau apie skyrybas… Manoji jau aišku apie ką. Baigėsi mano meilės istorija po beveik 4 metų….

Noriu pagaliau su tuo susitaikyti…

Susitaikyti su tuo:

kad neberasiu ryte žinučių su “labas rytas, saule”,

kad nebesulauksiu jo grįžtančio iš darbo,

kad nebebus kam gaminti vakarienės,

kad nebebus rytais kavos lovoje,

kad nebevers manęs iš lovos rytais ,

kad nebegalėsiu stebėt kaip jis žaidžia kompiuterinius žaidimus (niekada nevertinau net tokių akimirkų),

kad nebegalėsiu prisiglaust prie jo žiūrint filmus,

kad nebegalėsiu naktį užmigti jo glėby,

kad nebebus, kas nutrins man nugarą maudantis ,

kad jis turi/turės kitą, kurią lies taip kaip lietė mane, sakys tai, ką sakė man…

….

kad nebegalėsiu pasakyti jam, koks jis man yra svarbus ir kaip man sunku be jo…

Nenoriu jo nekęsti, nors tada būtų žymiai lengviau…

Kaip ištverti šį laikotarpį? Kaip pamiršti kas buvo tarp mūsų?

Visiškai nenoriu nieko daryti… Nenoriu nei valgyti, nei gerti, nei mokytis, nei apskritai gyventi… Jokie pomėgiai nebeteikia džiaugsmo. Kiekvienas rytas prasideda ašaromis, o vakarą užbaigiu dar viena ašarų porcija…

Jaučiuosi kvailai… Bandau save nuteikti, kad ko aš čia pergyvenu dėl kažkokio berno…. Tarsi jų maža būtų… Bet savo širdžiai negaliu įsakyt… KAIP GYVENTI TOLIAU?

P.S. Išsiskyrėme dėl mano elgesio. Nekaltinu jo, nes tikrai baisiai elgiausi, nevertinau jo, užsišikdavau dažnai, daug skaudžių dalykų prišnekėjau… Per vėlai supratau viską… Kaip nustoti save kaltinti?

P.P.S. Mums buvo po 22m. Taip… Jauni pradėjom draugaut… Taip… Dar visas gyvenimas priešaky…

PILDAU:

Sužinojau, kad trečias asmuo įsimaišęs. Tad kai sakė man, kad jis nori tiesiog pabūt vienas, buvo tik melas. Woohoo