Sveikos.. Stengsiuos viska papasakot kuo trumpiau. Taigi mano mama nuo pat mano gimymo mane augina viena, man dabar 14 metu, mazdaug pries puse metu ji susituoke. Na mano patevis nera blogas zmogus, rupinasi manimi, klausia kaip mokykloje sekasi, ir mama su juo labai laiminga, matau, kad jai zimiai lengviau kaip zino, kad turi zmogu kuris visada pades. Beda, kad jis turi sunu, kuri visuomet labai gina. Jam 16, greitai bus 17. Jis nuolat prie manes kimba, lenda buciutis, na suprantat.. As aisku nesileidziu ir pabegu. Pirma kart mamai sakiau kad jis prie manes lenda (nepasakiau ka grynai daro, nes buvo laaabai nemalonu) ji su juo pasnekejo, jis aisku issigine, kad norejo tik susibendraut su manim, viskas tesesi taip pat.. Vel mamai pasakiau, ji vel su juo kalbejosi ir pasake, kad jei lys prie manes, pasakys jo tevui. Jis daro ta pati.. Kazkaip nebedrystu sakyt mamai, nes esu isitikinus, kad patevis gins savo sunu ir jie su mano mama gali apsipikti, ko as labai nenoreciau.. Bent jau gyvetume mieste, iseiciau pasivaiksciot, kad tik ne namie su juo, bet gyvenam tik mazam miesteli. Vis galvoju, kad reikia pakentet dar metus, nes esu dabar 9-toke, ir baigus 10 klasiu eiciau mokytis kitur ir tada man nuomotu buta. Man labai reikia patarimu, kaip “atlibdyt” nuo saves “broli”? Na kanors, kad bijotu eit prie manes..