Kaip islikti stipriai?
Ši tema perkelta iš senojo forumo archyvo. Datos ir slapyvardžiai palikti kaip buvo.
Sveikos,n-toji tema,zinau,bet..Paprastas klausimas sipnesnems merginoms-kaip gyvenate,kaip sunkumus istveriate?mano gyvenimas visas kazkoks didelis nesusipratimas,labai daznai galvoju kad esu cia per klaida,nes nesugebu rasti vietos po saule..toks mastymas veda mane link savizudybes.laikausi tik del tevu,kurie tiesiog to neistvertu.bet kasdien jauciu kad nebegaliu ir nezinau kiek dar tai tesis.Tiesiog mangyvent labai sunku,atrodo viskas ko besiimu lrenta is ranku,Kiekviena diena vis liudnesne,bijau visko-ateities,nemoku pasitiketi savimi,nemoku gyventi jau netoli 30 metu,siurpoka is tikruju.Ziuriu i zmones besidziaugiancius gyvenimu ir galvoju-kaip?
Dabar skaitau ir mąstau, kad reikia kažką patarti, bet nesinori rašyti tų šabloninių frazių ,,labiau tikėk savim, stenkis koncentruotis ties gerais dalykais, įvertink, ką turi gero,,…Aš manau reiktų visų pirma stengtis pakeisti mąstymą, gal padėtų kokia motyvuojanti literatūra ar pokalbis su žmogum, kuris gali suprasti arba nueik į kokį gerą kiną, spektaklį, pakvieks ką nors kartu …Tiesiog tu rašai, viskas krenta iš rankų, reikia išmokti motyvuot save imtis to dar ir dar kartą kol galiausiai pavyks , o su pirmu pavykimu turėtų atsirast ir džiaugsmas bei stiprėt pasitikėjimas savimi . Šiaip juk turi tėvus, kaip suprantu tave mylinčius, turi save, daug ko galintį, pasiekti jauną žmogų, taigi tiesiog pakeisk mąstymą
O kada bandei ir nepavyko? Kada pasitikejai ir iskaudino? Is kur tokia neigiama patirtis? Ar visa tai is vaikystes? Tavo tevai kaip gyvena?
visą tai ką mes dabar turime tai yra mūsų praeities pasekmė. visa tai kuo gyvename mes pritraukiame – neigiamai mąstome, neigiamą ir gauname. reikia mąstyti pozityviai, svajoti, norėti – ir tai ko norime mes gauname. Viskas yra priklausoma nuo mūsų, svarbiausia žinoti, ko norime.
merginos,suprantatate,ne taip paprsta tiesiog pakeisti mastyma kai visa gyvenima is tiesu esu tokia,o kas kaltas del to nezinau,as turbut..tevu negaliu kaltinti..nesiseka absoliuciai viskas-nuo darbo iki santykiu su vyrais..toks jausmas persekioja kad tikrai esu cia kaip kokia suniui penkta koja pasaulyje, nieko verta
todėl, kad jūs galvojate tik apie tai kas jums nesiseka, apie ką galvojate – tą ir gaunate, natūralu. jūs galvojate, kad nesiseka, negerai tas, negerai tas, apie tai nuolat galvojate – jums tą gyvenimas ir siunčia. galvokite apie tai ko norite, mėgaukitės tuo kas jums patinka, klausykitės muzikos, užsiimkite įdomia veikla.
O kas sakė, kad keisti save ir ugdyti yra lengva? čia ir yra didžiausias įdomumas jei neisruošiat investuoti į tai savo laiko, pastangų – neverta ir skųstis.
Mh, gal kvailas patarimas, bet…
Akivaizdu, kad nieko drastiškai nepakeisite, reikia pamažu.
Siūlyčiau mėginti atrasti džiaugsmą mažuose, kasdieniniuose dalykuose
Pažinkite save
Ar bandėte kurti?
Pradėkite lankyti kokius kursus, naują kalbą mokykitės, sugalvokit savo ritualų – pvz, kiekvieną penktadienį (daryti kažką)
Tiesiog… Pabandykite būti truputį savanaudiška
Patarčiau pradėti lanytis vietose, kur galima sutikti naujų žmonių. Tai galėtų būtų arba kokie nors užsėmimai, arba savanoriška veikla, Naujos pažintys visada yra gerai, gal atrasite panašaus likimo žmonių, o gal kaip tik, susipažinsite su tokaiis žmonėmis, kurie padės kitaip pažiūrėti į tam tikras situacijas Sėkmės
Gal zinote, ar mamai nebuvo minciu jusu negimdyti, kai laukesi jusu?
aš irgi taip jaučiuosi ir nežinau,ką daryt…
Kažkiek irgi esu panaši į jus, autore. Man 23 metai, o kartais pagalvoju, kuo aš galiu pasigirti? Neturiu tokios srities, kurioje būčiau profė; iki galo nesu domėjusis nei viena sritimi, pabandau-patinka-atsibosta-numetu – tik tokias funkcijas atlieku Nežinau. Ir apskritai negalėčiau savęs pavadinti stipria – nesiseka man santykiai su žmonėmis, esu per atlaidi. Ai, aš juk turėjau patarti, o ne bėdavotis Tai vat ir patarsiu – pasiskaitykite daugiau psichologinių knygų, pradėkite dirbti su savimi. Galbūt į visą šią situaciją reikėtų pamėginti pažvelgti kitu kampu? Padėtų, manau, ir psichologo konsultacijos. Jie tikrai iškapsto tai, ko pats žmogus dažnai ir nepastebi.
man lygiai taip pat. atrodo, kad mane kažkas užkeikė ir kad ir ką bedaryčiau niekas nesiseka, nesigauna taip kaip norėčiau. aš kažkokia naivuole, tikiu, kad kažkada viskas pasikeis, bet taip jau tikiu kokie 4 metai net pačiai juokinga darosi. o ka daryti – nežinau. buvo toks sunkmetis kai tikrai sėdėdavau užsidepresinus, bet atėjo kažkoks nušvitimas – pradėjau ieškotis veiklos ir pan, nes supratau, kad geruoju čia viskas nesibaigs ir dar visokių darbų atsirado, lyg ir ok… bet ir naujoje veikloje viskas nesiseke, atrodo specialiai man taip…
Man tai padeda juodas humoras, draugai ir kūryba
Sunku kazka patart, kai zinai situacija tik abstrakciai… Vienas is budu susitvarkyt gyvenima, tai pradet nuo savo mastymo. Juk viskas gyvenime klostosi, taip kaip susidelioji mintis. Jei pati nesupranti saves ir savo noru, butu neblogai apsilankyt pas psichologus. Jie tam ir dirba, kad padetu tokiems zmonems. Galbut atskleis, del ko tau taip nesiseka gyvenime, patars ka galetum keist.
Bet is esmes norejau parasyt, jog jei jau mintys apie savizudybe kyla ir nieko nebesinori, geriau viska mesk ir pakeliauk. Savizudybe is vienos puses yra savanaudiska, o is kitos puses daug drasos tam reikia, ir plius gal gyvenimas po mirties nesibaigia Man draugas buvo sakes ir as visiskai sutinku su tuo, jog jei jau visiskai niekas nesiseka ir neturi ko prarast, geriau isvaziuot kur nors y pietus, pasimegaut saule, siluma, susitikt su kitokiais zmonemis.. Cia, Lietuvoj, labai daug pilkumos, uzsisklendusiu zmoniu, negatyvumo, juk todel zmones ir bega is cia..
Nereikia bijot keist savo gyvenimo, juk gyvenam tik karta.. O gal laime svetur ir atrasi niekad negali zinot
Prisijunkite, kad galėtumėte atsakyti.
