Kaip išsivaduoti iš liūdesio?
Ši tema perkelta iš senojo forumo archyvo. Datos ir slapyvardžiai palikti kaip buvo.
Kai buvau vaikas, man buvo nesuvokiama, kaip įmanoma ilgiau nei vieną dieną liūdėti? Deja, dabar tai puikiai suvokiu. Man 18m. ir jau nuo pat pavasario pradžios, gal net ankščiau nebesijaučiu laiminga. Neturiu draugų, vaikino, jokių pasisėdėjimų, vakarėlių, pasivaikščiojimų, pokalbių. Neturiu nieko. Matau žmones, kurie yra beprotiškai laimingi, turi nuostabius draugus, antrą pusę, gražią šeimą, visada susiranda kažkokios veiklos. Keliauja, atranda kažką naujo ar tiesiog grožisi geru oru. O aš esu tokia negatyvi persona, mane tas gražus oras žiauriai erzina, nes tada pradedu suvokti, kad va tokiu oru daug kas išeina į lauką, o kai lyja ar dar kažką bent jau galiu pasiguosti, kad ne vien aš esu sėdžiu namie. Tiesiog mano gyvenimas toks niūrus, kad atrodo nebeįmanoma atrasti kažkokio džiaugsmo, laimės. Tiesą sakant, nepamenu jausmo, kada jaučiausi laiminga.
Aš jeigu dvi dienas namie viena pasėdžiu, man jau atrodo, kad stogelis pradeda važiuoti Labai patinka darbo ta dalis, kad tenka su žmonėmis bendrauti (kad ir nelabai patenkintais gyvenimu). O anksčiau irgi buvau kiek depresova, gal draugų trūko, dabar visur organizuoju, ką laisvesniu laiku paveikti. Anksčiau save įsivaizdavau kaip mažame miestely gyvenančią, gal net vienkiemy gamtos apsupty, dabar visa ta maišalynė, įvykių epicentras traukia, nors gyvenimui rinkčiausi miesto miegamąjį rajoną. Manau, pasikeis su laiku viskas O niekas iškart neateina, nei draugai, nei antroji pusė. Baby steps.
Aplamai atrodo, kad norint visa tai sukurti reikės nežmoniškai daug laiko, o man norisi čia ir dabar.
Skaitau viską apie save. Tik man jau maždaug nuo rudens, gal net nuo vasaros tas vis grįžtantis liūdesys yra. Atrodo ir išeinu kažkur, ir turiu ką veikti, bet gaunasi taip, kad tik bandau pati save apgaut ir grįžus namo vėl užsidarau savo liūdesio pasaulyje. Tu tikriausiai dvyliktokė? Jei taip, tai tau dar viskas prieš akis, baigsi mokyklą, galėsi pakeist aplinką ir pan. O aš savam šūde dar kokius metus tupėsiu.
Man tas pats! Ir tikrai gana ilgą laiką esu kažkokia nesava. Žiauriai liūdna, nuotaikos 0, verkiu, atrodo esu niekam nereikalinga ir galėtų manes čia net nebebūti. Nežinau kas darosi su manimi. Nieko nebenoriu visiškai. Yra daug dalykų, kurie skaudina. Dažnai tenka atrodyti laimingai, tad belieka užsidėti “kaukę”, nors viduje ten visiškai tokia neesu.
Prisijunkite, kad galėtumėte atsakyti.
