Kaip as suprantu tave… Budavo ir man.. Issiskyre, kenciu, zinau kad viskas, bet net krupteledavau kai ateidavo zinute, ir skaudu budavo kad ne is jo.. Siuo atveju padeda tik laikas, svarbiausia nesedeti vienai apsuptai savo minciu.. bendrauk su kitais vaikinais. Aisku jie neistrins jo is atminties, bet prisimirst pades

Ir as uzvakar issiskyriau.. sirdele skauda

jau keturi menesiai kaip issiskyrus, iki dbr vis ji prisimenu,sirdi skauda, ypac,kai karts nuo karto, paraso, paskambina,pakviecia su draugais paulivaot…ir sako,kad mane laiko tik gera drauge…..

buvo kazkada verkiau iki kol uztindavo akys,negaledavau nieko valgyt tai teses apie du metus per ta laika buvom susieja ir vel skyremes….O visas liudesys baiges pries maziau nei du metus,sutikau nerelu zmogu su kuriuo dabar gyvenu ir turiu mazyli stiprybes tau

laikykis.

Zodziu buvo man taip:draugavau su vaikini po metu susilaukem vaiko,atrode be proto myliu ir t.t iswazewom I uzsieni va tada prasidejo visas smagumas,buvau jam klounas ir sigulove daugiau nk o palikt buvo sunku…bet palikau..3men verkiau kentejau galvojau kad blogai padareu kokia durna buvau ir pan.o jam tuo metu buvo px atrode net dziaugesi kad taip nutiko…susipazinau su kitu vaikinu pamazu pamirsau bet vuvo daaaug asaru:-) nesiparink viskas bus ok:-) pamatysi as su vaiku budama susiradau gera vaikina jau 4metai kartu:-) aukstyn galva mergyt:-)

manau kiekvienai individualiai, bet ~metu prireiks.. juolabiau priklauso kaip apti jauties dabar : pyksti ar myli.

Tokie dalykai visada palieka randelį širdy, bet gyvenau toliau ir neleidau sau graužtis. Pamiršt visiškai nepavyks, tik skausmas ilgaainiui atlėgs. Tačiau reikia išmokti žmogų paleisti ir palikti tik kaip gražų prisiminimą.

po metų laiko praėjo skausmas. Pamiršt tai aišku nepamiršiu, nors dabar jau du metai , kaip su kitu draugauju. O ko per tuos metus ko nebandžiau… visko buvo.. Net prieš veidrodį baltą gėriau ar vaikinus kaip koines keičiau o vistiek naktim žiumbdavau, pykindavo iš nervų ir t.t…

Skaudi tema. Padeda draugai, ir ypač tikėjimas, kad tai praeis. Tačiau labiausiai sau gali padėti tik tu pati. Kažkaip surasti savy vidinės stiprybės visa tai išgyventi. Ir žinoma nesėdėti ir nežiūrėti į vieną tašką, kažko imtis. Išsiverkti draugams ant peties, jei nėra galimybės tai bent pasipasakok kad ir internetu. Man labiausiai padėjo mano draugas, kuris man atvėrė akis ir įrodė, kad viską pernelyg sureikšminu. Man net nereikia ilgai išbūti su žmogum, kad jau būtų be galo sunku jį paleist. Bet anksčiau ar vėliau su tuo susigyvenama. Aišku, niekas nepaneigs, kad geriausias vaistas – laikas. Vis ig prisiminsi jį, tačiau galbūt jau su šypsena, ir nebebus taip skaudu. Galų gale atsiras ir kitas žmogutis, kuris suteiks naujų vilčių, svarbiausia, tikėk tuo. Ir prisimink frazę, kad baisiausia yra ne prarasti vaikiną, o per jį prarasti save… Stiprybės Tau, išgyvensi tai, visos tai išgyvenam.

Praėjo metai, nepamiršau, buvo viskooo sapnuose vis dar aplanko mane, su mintim, grįšt. Na ir ką, gyvenu, prisimenu, bet gyvenu. Bernų buvo, tikrai padeda užsimiršt, bet dar nesutikau tokio, su kuriuo norėčiau plėtoti rimtus santykius. Manau laikas, laikas ir kita meilė, padės pasimiršt.

Pradėk gyvent dėl savęs, padaryk mažų pokyčių gyvenime (pakeisk šukuoseną, perskaityk gerų knygų, rask hobių, daugiau išeik į miestą). Viskas ims gerėt su laiku, bet neleisk apie jį sau galvoti. Išsiverk, išsiklyk ir mylėk save stprybės

Buvo ir man taip…. ziurek i sviesiaja puse nors dabar sunku. Viskas kas vyksta, tai vyksta tam, kad butu geriau ateity. O dabar turiu suzadetini, kuri myliu ir tik dziaugiuosi, kad issiskyreme su anuoju, kuris mane zemino..