Tiesa, nežinia žudo labiausiai. Laikykitės! O į kokį Delfi skelbimus dėjot? Ar čia, MD? Darykit kuo daugiau visko, daugiau ir šansų, kad atsiras! Sėkmės, nepraraskit dar vilties.

nenoriu skaudint, bet kiek žinau, katės ir katinai, jei myli šeimininką, išeina iš namų numirti. Labai labai užjaučiu, laikykis. Visada turėsi pačius geriausius atsiminimus, kurie tave sušildys

Na keturių metų katinas neturėjo išeiti numirti… Aš manau, kad vilties, jog atsiras dar tikrai yra)

Sveiki,nepraraskit vilties ir ieskokit,va pazystamu buvo dinges savaitei,jie nenuleido ranku ir po savaites ir vienos dienos katineli rado.

oj ką tas delfi, gyvenam mažam miestelyje, jei dar Vilnius būtų tai gal, bet šiuo atvėju tai nepadės…net jei artimiausi žmonės nieko nežino, nieko nematė, tai aš jau nebežinau…dar šalia namų daug visokių sandeliukų, privačių namų maža ką ,gal kur įlindo, gal užkrito ant jo kas nors, o gal partrenkė (

Išvis jis toks naminukas buvo, išeidavo į lauką max 10 minučių todėl nelabai tikim, kad kažkur savo noru nuklydo.

na ir keturių metų gali mirti, maža kas. o gal kas jį pasiėmė, priglaudė, negali taip būt

Duok DIeve, kad Jūsų palinkėjimai išsipildytų, tiesiog jis beveik visada būdavo namie, o tas dingimas labai jau mistiškas…ir neįtikimas. Negaliu patikėt, kad jo netekau šiaip esu gan vienišas žmogus, o jis buvo tas ,kurį nuolat vadinau savo geriausiu draugu. Kai pagalvoji, kad grįžus po paskaitų iš Vilniaus daugiau niekas nebepasitiks…..

99proc. ,kad ne

užjaučiu ir suprantu. Mūsų atvejis buvo kitoks- dėl veterinaro kaltės katinas numirė kone ant rankų, tad visiems šeimos nariams buvo labai skausminga.. Tą tuštumą užpildė tik naujas mažas mielas kačiukas, kuris reikalavo labai daug dėmesio.

Užjaučiu Jus…mūsų atvėju apie naują gyvūną negali būti nė kalbos, prisiriši ,pamilsti, o poto šitiek skausmo apskritai mum nesiseka su gyvūnais, tačiau šis atvėjis išsskirtinis, labiausiai žudo nežinia, vilties kas dieną vis mažiau.

Jis buvo dalis mano kasdienybės, jis tarsi jungė mūsų šeimą, mus visus suartindavo…

Neskubėkit nervuotis maniškiam yra ne kartą buvę, kad jį kas nors kokiam garaže nepastebėjęs užrakina ar dar kur. Ir sėdėdavo jis ten po kelias dienas, kol kas nors jį atrasdavo

zinokit, tai buvo geriausia mintis turbut tuo atveju, nes pas sese jis kasnakt miegodavo, maza ji dar buvo, asaru pakalnes buvo po katuko mirties.. o kai atsirado tas naujas mazas, naivus ir labai mielas padarelis, vel namai tartum atsigavo. bent jau man katinas – tartum namu dvasia, kuri isties kazkaip suartina visus.

kita vertus, jusu atveju, tikriausiai laukciau ir tikeciaus, kad sugris… protingi gyvunai, buna kad grizta ir po menesiu net su nukastom ausim, traumuoti, bet visgi grizta.

Visus garažus ir sandėliukus apėjom, kvietėm, nieks neatsiliepė, o ir kiti žmonės būtų girdėję…o net jeigu ir užrakintas, tai kažin kiek parų jis išvertų

o, kad Jūsų žodžiai išsipildytų. Tiesiog nesitiki…jis toks lepūnėlis, numyluotas, moteriškas, mažai ką apie tikrą katinų gyvenimą težinantis, sunku patikėt, kad sugebėtų grįšti, o dar toks bailokas.

Jėtau, jėtau….jei tik būtų vaistas nuo sielvarto. Negaliu nustot apie jį galvojus.

Tikiu, ir labai linkiu, kad tik griztu. .