Prieš tris savaites mane paliko vaikinas. Negražiai paliko – dingo kaip į vandenį dviems savaitėms, po to parašė durną sms su pasiteisinimais, kad baisiai neturėjo laiko nei susitikt, nei parašyt, nu neesmė. Tik du žodžiai apie jį: GAI – DYS.

Mes susipažinome sporto klube, kuriame turiu metinį abonementą (baigsis po kažkur 10 mėn.) ir jis turi ten pat metinį abonementą (baigsis po kokių 11 mėn.). Šitas tris savaites ėjau kaip ir eidavau, anksčiau lankydavom tuo pačiu laiku, o jis matomai buvo pradėjęs lankyt kitu laiku, kad manęs nesutiktų. Tačiau užvakar teko man ten nueiti, nors paprastai antradieniais neinu, ir sutikau jį… Pasisveikinom, atsisveikinom – daugiau jokio žodžio.

Kodėl čia rašau? Todėl, nes kol nemačiau jo, man atrodė, kad man bus visiškai dzin, jei aš jį sutiksiu. Deja… Tą dieną negalėjau normaliai sportuot, jaučiausi tikrai nekaip, kai jis ten aplink vaikšto… Be to jis bendrauja su daug kuo iš ten, aš mažiau bendrauju, todėl manau, kad jam visiškai 0 emocijų mane matant. Bet mano pusėje irgi vienas teigiamas dalykas – pradės lankyti tą sporto klubą mano draugas (jei jam ten patiks), tai manau palengvės situacija ir man. Beje, su tuo draugu visada kažkiek simpatizuodavom vienas kitam, visai neliūdėčiau, jei tai atsiskleistų priešais ex’o akis

Merginos, ką daryt, kaip susitvarkyti su savo psichologiją?? Kartojau draugėms, kartojau sau, kad man dzin, kad visai neliūdna, kad džiaugiuosi, kad toks žmogus dingo iš mano gyvenimo, o dabar – omg, jis čia, omg, jis prie to treniruoklio, kurio man reikia, omg, man čia plaukas styro, omg, neatrodau kaip princesė…. Nu šakės :/