Draugaujame beveik 2 metai, nors pažįstami esame daug daugiau laiko, man 24 m., o jam 25 m. Nuo pat pradžių draugaujame per atstumą. Atrodo, mylime vienas kitą, sutariame, planuojame bendrą ateitį… bet yra daug visokių bet. Tas nesibaigiantis atstumas, kuriam nesimato galo. Per tą atstumą labai daug prarandama. Aš kartais, net pradedu abejoti savo jausmais ir visa mūsų draugyste, kartais nematau prasmės tokiuose santykiuose, nes negali normaliai atsibūti, geriau pažinti vienas kitą, apsiglūdinti santykius, laiko viskam visada trūksta… Per tą visą draugystės laiką gerokai daugiau buvome atskirai, nei drauge, nors atrodo, yra tas ryšys tarp mūsų. Iš pradžių buvome iš skirtingų miestų, tad važinėdavomės vienas pas kitą kiek tik galėjome. O dabar neperseniausiai jis pradėjo dirbti tolimųjų reisų vairuotoju, bet tik su ta mintim, kad padirbs laikinai, apie keletą metų, kol šiek tiek užsidirbs. Dabar kaip ir gyvename kartu, tiksliau jis atsikraustė pas mane, nes jam nėra didelio skirtumo kur gyventi, nes yra fūristas. Gyvename kartu teoriškai, nes realiai juk jis nuolat yra išvykęs. Ir dabar išvykęs, o grįš tik gruodžio mėnesį. Tas laikas kai buvome drauge tuose vadinamuose mūsų namuose, tai man ne itin patiko, nes jis pasirodė labai netvarkingas, daug laiko žaidė kompiuterinius žaidimus, na, žinoma, buvo ir gražių akimirkų… Bet to laiko buvo labai mažai, aš tikiu, kad ilgainiui apsišlifuotumėme, bet kad niekada nėra to laiko… Mano aplinkos žmonėms jis nelabai patinka, nes baigęs tik vidurinę mokyklą ir dirba darbą visai nepalankų šeimai, o aš esu išsilavinusi, turiu savo būstą, dirbu kvalifikuotą darbą pagal specialybę, atlyginimas pakankamai geras ir manęs gailisi artimieji ir draugai, nes jie sako ‘negi renkiesi vienišės gyvenimą, nes su fūristu kitaip ir nebūtų’, bet jiems svarbiausia mano laimė, tad jei jaučiu, kad tai mano žmogus, tai pirmyn… Na, aš skęstu abejonėse. Nenoriu apie jį blogai galvoti, visumoje kaip ir gerai viskas būtų tarp mūsų, bet santykius reikia glūdinti, niekas negali iškart būti tobūla, bet kaip tai padaryti per atstumą? Tada ir prasideda man visokios abejonės, kad nėra jokios prasmės, per sunku taip draugauti, nors skirtis kaip ir nenoriu, bet ir dabartinė situacija mane varigna, man ir pasitikėjimo trūksta jam išvykus, nes visi gi žinome apie fūristų nuotykius. Tiesa, buvau ir pati su juo išvykus į reisą. Aš nerimauju, kad jis niekada savo darbo nepakeis jau vien dėl to, kad jam patinka jis. O aš nė už ką nenorėsiu nei vaikų, nei šeimos, kai vyras nuolat reise. Ką jis mano? Jam ši tema labai nepatinka, jis sako, kad keletą metų padirbs fūristu, užsidirbs pinigų gyvenimo pradžiai, o vėliau žiūrėsis darbo čia vietoje, Lietuvoje ir nebebus jokių atstumų tarp mūsų.

Kaip jums atrodo tokia draugystė? Kaip jums tokie santykiai? Gal ką patarti galite?

Ačiū už pasisakymus ir ačiū, kas pakeliate temą

atsiprašau, kad tiek daug prirašiau, gal kas rasite kantrybės perskaityti.