Kaip jums pavydziu
Ši tema perkelta iš senojo forumo archyvo. Datos ir slapyvardžiai palikti kaip buvo.
Siandien buvau isejusi i miesta, ejau uz kazkokios poreles. Nugirdau ju pokalbi, detaliai nieko nepasakosiu, taciau esme buvo tokia, kad mergina gali laisvai jaustis prie vaikino, kalbeti nesamones, vienas ant kito svelniai “pastumti”. Kiek turejau santykiu, tai visi buvo paremti kazkokiu dalykiskumu, baime pasakyti tai ka galvoji, negalejau buti savimi. Jei bandydavau atsiverti, tai likdavau nesuprasta. Nezinau kodel taip yra, kodel sutinku tokius zmones, kodel jie supa mane. Dabar isvis esu viena, neturiu net prie ko prisiglausti, o taip grazu ir pavydu paziureti i poras, kurios eina uz ranku susikabine ir kikendamos. Tema tam, kad galeciau pasidalinti liudesiu.
Manau tas atsipalaidavimas ateina su laiku,ilgiau draugaujant.
Na as pvz esu vienas is tu zmoniu, kurie laisvai su bet kuo negali bendraut. Atrodo taip noreciau iskart rast bendra kalba, susibendraut, bet naujam kolektyve pastoviai bunu paskutine, uzmezgusi kazkokius rysius, nebent zmones patys kalbina ir pan. Bet su vaikinu nuo pat pirmos zinutes supratau, kad mano zmogus. Savaite nepraejus jau kalbejausi kaip su seniausiu ir geriausiu draugu. Laiko reikia, bus ir jums taip
Prisijunkite, kad galėtumėte atsakyti.
