Sveikos..Nenoriu niekam pažįstamam pasakot, todėl rašau čia ir tikiuosi palengves. Įkrėskit man proto, nes jaučiuosi tokia bejėgė ir kvaila..Žodžiu, yra vaikinas, su kuriuo susitikinėjau keletą mėnesių- atrodo labai mažai, bet per tą trumpą laiką pajutau jam tai, ko seniai niekam nejaučiau. Tai daugiau negu susižavėjimas..Viskas būtų gerai, bet mane žudo tai, kad jis pats bijo įsipareigoti, bet tuo pačiu nori būt su manim. Nelaiko, bet ir nepaleidžia.. Nenori kad prisiriščiau prie jo, todėl elgiasi kaip paskutinis chamas ir kvailys. Būna net užgaulioja mane, pykstamės, galim savaitę nebendraut..O aš kaip durnelė tikiuosi kad jis pasikeis – o jis atsiprašinėja vėliau ir atsiprašinėja dėl savo tokio elgesio, vėl apkabina, meilinasi, bet po kurio laiko ir vėl viskas kartojasi…Kaip man tai atsibodo Bet aš JAU prisirišau prie jo, ir žinau kad jam esu brangi, matau kaip jam patinku Ir net žodžių trūksta, kaip man gaila jį prarasti…Iš išvaizdos tobulas, bet jau charakteris i temperamentas tai neduok Dieve… Bandžiau jam nerašyt, neskambint, bet tada jis būtinai apsirekš. Logiškai mąstant, reikėtų jį pamiršt, bet nesigauna, o gal ir nenoriu – pernelyg įsikliopinau, bet jau nebegaliu, kartais jaučiuosi tokia pažeminta, kad net savęs gaila. Nafik, ir kodėl man taip visada Toks nervas ima, verkt norisi. Nors žinau kad jis manęs nevertas, bet kodėl tokie amžinai traukia…Kaip pabaigt viską ir dar jaustis gerai?

Soriukas, kad išsiplečiau, bet reikėjo išsipasakot