Kaip nebežiūrėt į vyrus?
Ši tema perkelta iš senojo forumo archyvo. Datos ir slapyvardžiai palikti kaip buvo.
Sveikos. temos pavadinimas netikslus, bet nežinojau kaip apibūdint savo problemą.
Esmė tokia, kad man 24 metai ir nesu turėjusi jokio vaikino (išskyrus trumpą paauglišką draugystę). Ne, tema ne apie tai “kur man rast vaikiną? liksiu senmerge? kodėl manęs niekas nemyli? Jaučiuosi vieniša”. Taip, man dėl viso to liūdna, beeet mane pačią nervina tai, kad aš pasąmoningai užsiciklinus už to, kad man reikia vaikino, man trūksta vaikino, noriu turėt vaikiną, ir šitos mintys mane labai apsunkina. Nes į visus kad ir gatvėje, darbe, parduotuvėje, bibliotekoje, bare pamatytus vaikinus patraukiančius dėmesį iš karto vertinu kaip potencialius vaikinus su mintimi “o, gal jis tas vienintelis?”. Ir žinau kad tai nėra normalu (kad ir kas bebūtų tas “normalu”). O kita problema su visuo tuo, kad jei tik pradedu bendraut su kokiu vaikinu kad ir nors kaip ir tik draugai bet vos vos daugiau nei “labas – ate”, iš kart dar labiau prisisvaigstu, kad “o, jau čia kažkas bus” ir pradedu vos ne vestuves planuot. nu vestuvių gal dar ne, bet galvoj savaime modeliuojasi situacijos kaip supažindinsiu su šeima, važiuosim atostogaut ir ką dovanosiu gimtadieniui.
Taigi, kaip išgyvendit iš galvos tą “man reikia vaikino. aš turiu sutikti savo vienintelį. va šitas parvežtas šeimai skaniai valgys cepelinus. va šitas man gimtadieniui dovanos baltas tulpes”? kaip nebegalvot kad man reikia/noriu vaikino?
laukiu ir as patarimu
Susirask merginą.
Labas anonime. Ar jau galvoji, kad tarp mūsų kažkas bus?
Relax and take it easy.
Pradek vaikscioti i pasimatymus i daug pasimatymu, siandien su vienu, rytoj su kitu. Kai matysi, kad daug tu bernu, suprasi, kad gali rinktis. Gal ir nelabai grazu taip daryti, bet pradesi juos lyginti tarpusavyje, analizuoti ju elgesi, manieras, prioritetus ir t.t. Tada nebekils minciu ,,man reikia berno”, nes zinosi, kad gali ji bet kada turet, kai tik panoresi, bet ieskai sau tinkamo, to vienintelio.
Kažkaip žalgirio logotipas nekelia mano galvoj iliuzijų apie pasivaikščiojimus pajūry ar vestuvių planavimą.
o kad tik turėčiau su kuo eit.;D nors ir turiu tikrai nemažai pažįstamų/draugų, o tarp jų ir vaikinų, bet pažinčių grynai bandymui kurti romantiškus santykius nu niekaip neužmezgu. čia turbūt turėtų nuskambėt standartinė frazė “nieks į mane nežiūri”, bet mano atveju tiksliau būtų išsireikšti, kad esu faina, protinga, įdomi (nu turiu dar savivertės gerai apie dave galvot šiaip klausimais), bet esu tikrai ne prekinės išvaizdos, ne to tipinio grožio standarto ir su savais kompleksais, dėl ko manau ir nesimezga man tos pažintys.
ai, nors iš tokio savo mąstymo esu kelis kartus ėjus į aklus pasimatymus galima sakyt su betkuo, tai iš pasimatymo eidavau su didele šypsena mintim “wtf čia ką tik buvo? daugiau gyvenime neisiu į pasimatymą ir visai man nereikia berno, jei dabar bernai tokie”.;D
Ieskok per draugu draugus, arba internetu, ten ju visada pilna
Bijau jau interneto.;/ o tai ir vėl baigsis pasimatymas pasiūlymais kokiais valikliais geriausiai vonią ir toletą valyt.;D
uz skanu cepelina galiu pabuti tavo vaikinu D
Autore, toks jausmas,kad cia as sukuriau tema,situacija buvo lygiai tokia pati man, isskyrus tai, jog galiausiai nustojau ieskot to vienintelio, ir mazdaug pries menesi pats pas mane atjojo ;D taip kad geriau susirask kokios nors veiklos, negalvok apie jokius vyrus, lankykis ivairiose vietose ir pamatysi,kaip netiketai pas tave atjos princas ant balto zirgo
O jau galvojau, kad čia aš viena tokia, kurią kamuoja n metų užsitesęs pavasaris.;D žinau žinau, kad reikia negalvot, nebesitikėt, neiškot, bet man jau su galva negerai ir nesugebu. Turiu veiklos (darbas, mokslai, draugai, šeima), beeet vis tiek vis laukiu ir laukiu ir laukiu. Reikia gal kokią smegenis plaunančią knygą paskaityt, kuri užprgramuotų gyvent savo gyvenimą ir nesvaigt daugiau apie princus ant baltų žirgų.;D
Prisijunkite, kad galėtumėte atsakyti.
