Istorija tokia…Kai buvau paaugle turejau mazai draugu,buvau ziauriai nepasitikinti savimi. Bet viena diena priemiau geriausia sprendima gyvenime – ejau sportuoti. nenoriu vardinti sporto nes jis nelabai iprastas ir jeigu parasysiu pavadinima mane gali atpazinti.Ten suradau belenkiek draugu,sporto stovykloje praleidau geriausius gyvenime momentus.buvau grazi kaip gulbe,demesio netruko niekada.kadangi tas sportas dar ir filosofija tai grazinau save ir is vidaus.bet atejo 12 klase….po mokykos pradejau dirbti,laiko sportui nebeturejau ir meciau ji. dabar baigiu supusti.praejo 3 metai. priaugau momentaliai virs 30kg (as rimtai), oda suplyso per visus krastus,draugus ant pirstu galima suskaicioti(tikru draugu juk daug nebuna,ane?bet dabar tikro nei vieno tikriausiai negaleciau ivardinti). mane suka rutina,nusivilimai,nu neapkenciu saves kokia esu dabar. grisciau atgal i ta sporta bet…… kasdien matau tu “draugiu” facebooke kur jie linksmai selsta tenai be manes,jie sukure kaip ir savo “kompanija” belenkiek pasieke tave sporte,belenkiek patobulejo.isivaizduoju.ateinu tokia viena diena “labas,cia as,atsiminat,tokia linksmuole. matau manes cia jau niekam nebereikia,bet vistiek busiu ” . nu verkiu kaip noriu gyventi taip kaip tada……. geriausias metas mano gyvenime. mergos,ka daryti? kaip surasti savyje jegu ateiti ten ir susitaikyti su ta mintim kad jie gali ir nebepriimti mane atgal?sugristi ten ir tegu buna tai kas bus?