Po paskutinio vaikino, kuris labai mane nuvyle, pradejau bijoti santykiu, nes dazniausiai, na mano atveju visada, jie nenusiseka. Su paskutiniuoju issiskyriau, nes buvau jam paskutinej vietoj, jam labiau rupejo bet kas, tik ne as, nors draugystes pradzioj viskas buvo grazu, net masciau apie ateiti kartu..O dar pries ji turejau vaikina, kuris buvo mano pirmasis normalus, beprotiska meile junge mus, tik buvom per daug skirtingi, nemokejom sprest problemu, pykomes, taikemes, vel pykomes, taikemes ir taip n kartu…Kiek metu as jo negalejau pamirst, jis manes irgi, bet tiesiog neimanoma buvo buti kartu. Dabar susipazinau su vaikinu,kuris I mano pirmaji labai panasus.Be proto! Is bendravimo, net ir ugis,plauku spalva, akys….jeeetus. Prie jo jauciuos tokia pat nedrasi mergaite kaip prie buvusio.Jis lygiai taip pat man neraso daug,kai nesimatom,lyg erzintu ar lauktu kol as parasyciau,lygiai taip pat neplanuoja is anksto kada susitiksim, o siulo ta pacia diena arba ekspromtu. Lygiai taip pat megsta dingt,poto atraso kada pats nori…Ir as tokia baime jauciu su juo, nenoriu patirt to paties vel,kaip su buvusiu, per daug nervu man kainavo.Ta baime tokia didele, kad tiesiog noriu ignoruot,nebebendraut su juo, bet tuo paciu yra ta neapsakoma trauka,kuri kaip magnetas trauka mano ranka prie telefono ir nori jam parasyt..Viskas vel vyksta taip pat.Kaip su buvusiu….