Sveikos, kreipiuosi į merginas, kurios turi vaikinus, ar turėjo ir buvo susidūrusios su tokia problemėle.

Papasakosiu trumpai apie savo problemėlę,kad lengviau suprastumėt apie ką kalba eina.

Su vaikinu gyvename skirtinguose miestuose (valanda kelio į vieną pusę) kai nedirbom abu tai susirašinėdavom nuo ryto iki vakaro, vėliau pradėjom susitikinėti 3-4 kartus per savaitę, vėliau atsirado šiek tiek reikalų pas abu, tai kartu leisdavome tik savaitgalius, penktadienį nuvažiuodavau pas jį ir grįždavau pirmad. ryte.

Šiuo metu jau dirbu, pirmad-penktad. kartais gali būti, kad paprašys ir kurią savaitgalio dieną padirbti, ir tai mane neramina ir liūdina. Jis taip pat neužilgo jau įsidarbins, o tada jau manau nebeliks laiko išvis pabendrauti, nes grįš pavargęs, aš taip pat grįžtu tik vakare. Bandžiau aną savaitę penktad. po darbo pas jį važiuoti, tai buvau visai “nusivarius” dirbau 9h. tada grįžau namo (traukiniu, nes ne Lietuvoje gyvenam) išsimaudžiau, ir vos ne paskutiniu traukiniu važiavau pas jį (vėl valanda) Kartais paguodžia jis tuo, kad jeigu ras darbą arčiau mano miesto tada iškart persikraustys, kad galėtume lengviau susitkti. Apie gyvenimą kartu dar kalbos negali būti, nes kartu esame tik du mėnesius. Kartais tokia liūdna pasidarau vien pagalvojus, kad “atšals” viskas, nors jis visad paguodžia, kad viskas bus gerai, jog ne aš viena pasiilgstu ir t.t. Žodžiu norėčiau sužinoti, ypatingai iš tų, kurios susidūrė su panašia situacija vos pradėjus draugauti, kaip suderinote viską? Darbą, santykius, ir tą trumpą laiką sau, kuomet tiesiog pailsi nuo supančio pasaulio, pasilepini geru filmu ir šokolado dėžute?