Kaip suprasti save?
Ši tema perkelta iš senojo forumo archyvo. Datos ir slapyvardžiai palikti kaip buvo.
Noriu sužinoti, ar yra mano likimo draugių, nes esu pasimetusi savo mintyse. Man beveik 25 metai, dar nesu turėjusi vaikino, nors buvo tokių, kurie kalbino ir rodė dėmesį, tačiau kažkaip iš karto automatiškai atmesdavau, nes nenorėjau jokių draugysčių. Buvau užsiėmusi mokslais, labai rimtai į juos žiūrėjau (gal kvaila buvau, bet tuo metu man tai buvo prioritetas, o ir šiaip užimdavo mintis, nesijausdavau vieniša), dabar mokslai eina į pabaigą ir suvokiu, kad apart to nelabai ką ir turiu (na turiu draugų, bet juk su jais amžinai nebūsi, jie turi savo gyvenimus ir pan, o šeima juk irgi nėra amžina). Neklausiu ar man per vėlu susirasti draugą (žinau, kad nėra vėlu), bet kaip suvokti ko noriu? Kartais man atrodo, kad gal aš niekad jo nenorėsiu, nes aplink matau vien skyrybas, vien vinted temose kiek daug merginų skausmo ir pan, bijau likti įskaudinta, nes esu labai jautri, tačiau kitavertus, bijau, kad likusi viena po daugelio metų gailėsiuosi šio savo dabartinio noro ir jausiu didelį vienatvės skausmą. Kaip manot, kas man yra? Net nelabai žinau, kokio patarimo tikiuosi, gal norėjau tik išsakyti, ką galvoju, gal rasiu bendraminčių, kurie galvojo tą patį kaip ir aš…
Tu nebuvai susuzavejus jokiu vaikinu iki 25 metu? Tie mokslai ir meiles suderinami gi. Tau nesinorejo, niekas netrauke ar vis stabdydavai save, nes nieko gero is tu meiliu, tik kancios? Jei bijai, tai gal neigiamu patirciu augdama mstei seimoj? Nelaimongos moterys mama, mociute?
@10ash Buvau susižavėjusi, bet tai nebūdavo taip stipru, kad ilgai apie tai galvočiau, o juolab jei nejausdavau atgalinio ryšio, tai savęs ir nekankindavau (juk tie susižavėjimai greit praeina, kai užsiimi kita veikla). Esu vieną kart ir stipriau jautusi, bet tai irgi buvo vienpusis dalykas ir labai skaudėjo supratus, kad nieko neišeis, nes tik iš mano pusės viskas. Šiaip buvau iš tų žmonių, kurie patinka tiems, kurie man pačiai nepatinka (o gal tiesiog uždėdavau bloką automatiškai nemoku net paaiškinti, nes šiaip prieš žmones nenusistatau). O dėl patirčių tai taip, manęs pačios asmeniškai niekas nėra įskaudinęs, tačiau artimųjų rate santuokos žlugo dėl neištikimybės ir po daugelio metų santuokoje, mačiau koks skausmas ir bejėgiškumas apima, kai tiek daug patirtų gražių akimirkų ir pasitikėjimo žlunga, įtariu, kad tai tikrai gali būti baimių priežastis.
Prisijunkite, kad galėtumėte atsakyti.
