Idomu paskaityt pagaliau nuomone kuri skiriasi nuo “myliu, myliu vaikucius”.

Kaip sako mano draugas :”vaikai reikalingi tam kad žmogus patenkintu savo egoistiškuma”.

Šiaip jie dar reikalingi pratesti gimine. Kad senatvej būtu kas šalia (velgi egoistiškumas).

Kad būtu dziaugsmo ir ka myleti (vel egoistiškumas ). Priežašciu daug .

Bet jei tave spaudžia laikykis. Pasakyk kad jei taip nori gali vaika pagimdyt ir jiems atiduoti. Greitai spaudimas sumažes. Patikrinta.

Bet spaudimas tai dar ne galas.. Yra dar kai žmones smerkia, smerkia už tavo nuomone ir nenora tureti šiuo momentu vaiku (t.y gimdyti). Tai kad laikyk savo nuomone tvirtai.

23 nedaug, ateis dar noras

Mes su vyru susituokę du metus ir kolkas vaikų neplanuojame. Bet jau taip užkniso, kad pastoviai visi klausinėja “tai kada bus vaikai? Ar dar ne nėščia?”. Toks įspūdis, kad jeigu susituokei tai jau iškart reik vaikus gamint. Beje savo aplinkoj tą ir pastebėjau, kad visos iškart po vestuvių pastoja :/

23 dar mazai butu 30 butu kitaip

nors, man 32, turiu sunu, bet niekad ypatingai nenorejau vaiku. Ir nelabai benoriu

Į šį klausimą pati dažnai ieškodavau atsakymo. Visgi pasilikau ties nuomone, kad vaikai – tai savotiškas savęs pratęsimas, suvokimas, kad per palikuonis tavo linija keliaus per kartas, visad tęsis. Dar – pagalba mažam žmogui užaugti, žmogaus paruošimas pasauliui – juk čia velniškai atsakingas darbas. Ir dar, turbūt, kai kuriems – galimybė besąlygiškai mylėti. Juk sakoma, kad ta tikroji, begalinė, nepamatuojama meilė egzistuoja tik savo vaikams. Gražu tai be galo. Ir dar gražiau, kai tai – sąmoningas, išlauktas žingsnis.

Nors dar esu palyginti labai jauna tiem vaikam, bet ateity tikiuosi jų turėt.

Kažkaip įprasmina jie patį gyvenimą, kad nugyvenai ne vien tik sau, bet palikai kažką po savęs. O kad nebūtų chamai ir savanaudžiai tai reikia labai auklėt, kalbėtis, domėtis vaiku nuo pat kūdikystės. Pagimdyt lengva,o va užaugint gerą žmogų.. Čia visa esmė.

O kai bus gerai išauklėtas,tai jau savaime suprantama,kad ir tėvams padės užaugęs, senatvėj ne taip liūdna bus, dar jei anūkų susilauks.

Bet ne visiem žmonėm duota tas noras turėt šeimą ir vaikų, vieni perdaug paskuba,kiti tiesiog net nesugeba išauklėt, paskui skundžiasi,kad nieko neklauso,negerbia, nors kalti yra tik patys. Tai jau jei tikrai nenorit,tai verčiau ir neturėkit. Nes vien čia temas paskaičius tiesiog pašiurpstu, kaip tėvai gali elgtis su savo vaikais.

Ateis manau laikas ir uzsimanysit… nekreipkit demesio i tuos spaudimus… man tai buvo linksma … kada kada… paskui tyli diskusija gal negerai…. gi cia Jusu asmeninis reikalas … va kada noresit tada visi ir sulauks

man 27 m . Vaikų nei noriu,nei ruošiuosi turėti. Nors turiu ir mylimą vyrą ir gražius namus.

ir tikrai užkinsa aplinkinių kišimasis į tokį paprastą reikalą… tarsi tu “PRIVALAI” turėti vaikų …

ir dar numeta kokia nors nuvadalotą frazę :” uoj, tik kai susilauksit vaikų – suprasit” …. toks jau tas begalinis dižiavimasis savimi , tarsi herojus tampi – būdamas tėveliu.

Turėkit jūs tuos vaikus, dauginkitės – nafik kitiems kišti ?

Aš visada visada galvodavau taip pat – nu kam tie vaikai, jie tik rėkia, daro eibes, neduoda nei pamiegot, nei ramiai pabūt, ir apskritai, gyvent savo ligtolinio normalaus gyvenimo žmogus nebegali. Ir taip netyčia gavosi, kad mano gyvenime atsirado kūdikėlis. Tik jam gimus supratau, koks nusišnekėjimas buvo mano iki tol galvoj lindėjusios mintys. Nesvarbu jau man, kad nelabai pamiegu ar laiku nepavalgau, ar negaliu kada panorėjus dumt pro duris lauk. Galiu sėdėt ir žiopsot valandų valandas, kaip ką tik išmokęs tai daryt man šypsosi kūdikėlis, kaip be galo gražiai miega ar dairosi. Vaikas visų pirma yra stebuklas, padedantis žmogui suvokt pasaulio trapumą ir laikinumą. Ir tavęs laukia jau niekada nebepasibaigsiančios linksmybės, jei tik nesi piktas žmogus.

Papraščiausias dalykas tai tam, kad palikt kažką po savęs? Jeigu kyla tokie klausimai tai tikrai tau vaikų nereikia turėt

Na, as ilga ilga laika nemegau vaiku. Nu neturejau su jais kantrybes ir pan. Nulis jausmu jiems. Bet kai susiradau vaikina, su kuriuo planuojam ateiti, tada tie vaikai tiesiog atsiranda salia, kaip seimos dalis. (Dar vaiku neturiu ir ilgai nesiruosiu tureti). Tiesiog vaikai yra kazkas tokio, ka sukuria du mylintys zmones.

Man metų smarkiai smarkiai daugiau nei tau, bet klausimas tas pats… ir “pojūtis” tas pats…

Bet labai teisingas pasirodė vienos žinomos moters pasisakymas per televiziją. Jos paklausė “Kada jūsų manymu žmonės turėtų susilaukti vaiko?”, atsakymas “Kai jauti, kad turi marias laisvo laiko, kurį gali skirti kažkam kitam, ne sau; kai nori savo gyvenimą apversti 360 laipsnių kampu; kai nori pamatyti, kad tavo galimybės ir sugebėjimai neturi ribų; kai esi rimtai pasiruošęs tikrai dideliems iššūkiams ir sunkumams”. Vienas protingesnių ir realistiškesnių atsakymų, kiek esu girdėjusi.

Turiu 3 vaikus pirmaja gimdziau, kai buvo 25 metai, jau buvom 10 metu kartu su dabar jau esamu vyru, tai apie vaikus jau kalbos ejo, bet vistiek atrodo, kad dar nesi pasiruoses ir neisivaizduoji kaip cia bus. Vaikas turi gimti is meiles, nezinau, net nebuvo tada tokiu minciu, kad ji dabar tures manimi rupintis, kai as pasensiu ir antras vaikelis gime is meiles, o trecioji dabar is vis meilumo isikunijimas, pagrandukas Auginam ir dziaugiames gyvenimu

Autore, Jums dar viskas pries akis

Privertet prisiminti smaikstu komiksa

Forumo žinučių nuotraukos rodomos tik registruotiems nariams. Prisijunk arba registruokis.

<div

Kartą operacinėje man vienas dermatologas pasakė: vaikai reikalingi tam, kad atneštų gėlių ant tėvų kapų

bandė matomai pašmaikštaut