Kas man yra?
Ši tema perkelta iš senojo forumo archyvo. Datos ir slapyvardžiai palikti kaip buvo.
Kas man gali būti, jeigu nebeturiu jėgų nueiti net 100 metrų? Neturiu jėgų nei fiziškai, nei emociškai. Taip sunku dėliot tas kojas.. Vis sunkiau atlikt kasdieninius darbus, sunku net paklodės kampą vieną su kitu sudėt- tai man reikalauja apmąstymo minutės. Dažnai sustingstu begalvodama apie gyvenimą, apie tai, ką praradau, ir net nepajaučiu, kaip prabėga valanda, dvi.. Jėgų neturėjimo jausmas toks, kad atrodo, jog jeigu mane spardytų, aš nesipriešinčiau.
Man 16.
Panasu i depresija.
Vertetu kreiptis i gydytojus. Man irgi panasu i depresija
Truksta gelezies ir vitamins nu
Bet depresija sergantys žmonės dažniausiai nieko nenori, yra praradę gyvenimo džiaugsmą, taip? O aš noriu, nedaug, bet kai ko dar noriu. Tik kad tai yra nepasiekiama ir neįveikiama, bet čia jau kiti dalykai. Pvz.: noriu, kad mane mylėtų. Kad tėvai mane pripažintų. Ar depresija sergantys žmonės to nori?
Yra ivairaus sunkumo depresiju, ir taip cia panasu i depresija, varyk pas daktarus
kokia depresija vaikui?Paauglystė paprasčiausiai
Dar ne 100%, depresija, bet veliau bus tik sunkiau, net sunku bus i gydytojus kreiptis paciai, jei niekas kitas nepastebes.
Tikrai yra depresijos požymių
Visų pirma, ne vaikas, o paauglė. Visų antra, depresija ir vaikams būna.
Artritas
Nieko nežinot apie mane, tad prašau, nesakykit, kad vaikas. Dirbu, pilnai išlaikau pati save ir dar mamos skolas dengiu, tvarkau namus ir su jais susijusius dalykus, mokausi, važinėju kiekvieną dieną su darbo reikalais, tad manau, kad vaikas to nedarytų. Ir tipinis paaulgys, leidžiantis dienas su draugais vakarėliuose, tikrai nelindėtų darbe nuo ryto iki vakaro visą vasarą ir ne tik.
Pažįstamas jausmas..
Kaip raše narė viskontina, kad bus sunku nueiti pas daktarus, tai jau dabar taip yra, aš lyg norėčiau užsirašyti pas psichologą, bet pagalvojus apie tai kaupiasi ašaros akyse ir aš bijau..
Up
Up
Prisijunkite, kad galėtumėte atsakyti.
