keista meilė
Ši tema perkelta iš senojo forumo archyvo. Datos ir slapyvardžiai palikti kaip buvo.
Ką daryti tada, kai tau tavo vaikinas visą pasaulį atstoja, o tu jam tik paprastas žmogus, kuris vieną dieną yra, o kitą nėra. Kaip tvarkytis su skausmu, kai žinai, kad tavo brangiausiam žmogui būtų vienodai jeigu išsiskirtumėt, o tau pačiam gyvenimas griūtų? Ką daryti tokioje situacijoje, jūs man patarkit. Rimtai, nebegaliu ir nebenoriu taip daugiau. Kodėl kai kurie vaikinai tokiais tampa? Tampa, sakau, nes anksčiau jis toks nebuvo…
Kiek jums metų? kiek laiko draugaujat?
Pilnamečiai, jis vyresnis už mane, draugaujam pusantrų metų..
Nu jeigu žmogaus toks požiūris į tave, nelabai ką ir pakeisi. Per prievartą mylimas nebūsi. Kad ir kiek dėmesio rodytum, jam tai bus nei motais, nes jis tiesiog tavęs nemyli taip, kaip tu jį
Nusibodai ir tapai nebeįdomi.Suprantu kaip jautiesi,nes mane paliko,nors dariau absoliučiai viską,ko norėjo.Tai ir buvo matyt,klaida.Kai aukodavau darbą,mokslus,o likau viena ir visai be nieko…Ir nepasakysi juk niekam kas kaltas,kad keli metai kažkur nuplaukė ir per juos nieko nenuveikei…Dabar tenka iš naujo statytis gyvenimą.Praėjo metai ir tik dabar atsitiesiu.
Kam tau tokio reikia, kuris ant tavęs skersą dejąs? Kodėl tu ant jo nepyksti? Visi mes esam verti šalia turėti žmones, kurie mus mylės ir gerbs, o ne žlugdys.
Kodėl tu apskritai nori su juo būti jeiguj jis tave verčia taip velniškai blogai jaustis?
Nejaugi taip pat tyliai ir ramiai reguotum, jeigu ant tavęs šūdus pradėtų pilti?
Aš suprantu, kad yra labai sunku, bet negalima leisti sau taip smigti dėl žmogaus, kuriam yra visiškai vienodai. Mylėk save.
Bus tų vyrų. Bus ir tokių, kurie niekad nenorės tavęs paleisti. Ateis ta tikra meilė, bet iš pradžių reikia paleisti šitą siurbelę, kuri neleidžia eiti toliau ir ieškoti to tikto vienintelio.
Meile baigesi :/
būtent aš aukoju savo mokslus, draugus, apskritai visą laisvą laiką.. o jis nenori aukoti. o jei ir aukoja, žiauriai man priekaištauja ir verčia blogai jaustis. anksčiau aukojo, džiaugėsi mūsų buvimu kartu, o, dabar viskas taip stipriai pasikeitę.. bet Dieve, aš jį žiauriai myliu, taip sunku paleisti.. kodėl taip nesąžininga , panos? ..
Tai pati pagalvok, kam su tokiu žmogumi būti?
geras klausimas, kam. vat nežinau, tiesiog myliu ir esu žiauriai prisirišus prie jo..
Net ir didziausia meile praeina jei jos niekas nebrangina… Praeis ir Jums
Kaip paskubinti tą praėjimą? Tiek laiko jau jis pasikeitęs.. Nenoriu aš jam daugiau jausti meilės, jis jos nevertas.
O gal tas vaikinas turi suprasti, kad vieną dieną atsibudęs šalia savęs Jūsų jau nebeturės? Gal buvimas kartu ir Jūs šalia jam tapot kasdienybė, prie kurios jis priprato, ir net nesuka galvos, kad gali būt kitaip
Bandykit jam akivaizdžiai parodyti, kad nematot savo pasaulyje vien tik jo. Atšalkit, susiraskit veiklos, dažniau išeikit. Jis greit suprast, kad neesat jo nuosavybė, tada ir pradės vertint
Žinoma, pabandyti verta, tik mes į jo galvą neįlysim
Suprantu tave, bet laikas viską išgydo, aš irgi gydaus skyrybų žaizdas aš nuolat pagalvoju, kad kažkur manęs laukia daug geresnis žmogus, visi mes verti meilės, taip pat ir tu, todėl nesigailėk jo ir paleisk, o gyvenimas padovanos tau žmogų, kuris tave tikrai mylės)
Matyt. Košmariška, tiesiog.. Vaikinas buvo toks geras, švelnus, taip mylėjo mane, o dabar nieko neliko..
Bet jums neatrodo kažkokie nepaiškinami dalykai kai dar prieš metus tas pats žmogus buvo visai kitoks iš elgesio, buvai su juo, leidai laiką, o po metų jo elgesys visiškai pasikeičia ir šast , ir nebėra jo šalia. Tas toks laikinumas mane žlugdo
Mesk ji, jei jis taves nevertina tai kas is to.
Prisijunkite, kad galėtumėte atsakyti.
