Aš ir sapnuodavau močiutę, kai ji tik mirė, ir dar tokius baisius sapnus… pas mus kurį laiką buvo jos nuotrauka, perrišta juodu kaspinu, sapnuodavau, kaip ji išlipa/ prisikelia iš tos nuotraukos, arba tiesiog, kaip einu pro tą paveikslą jos ir ji jame judina galvą… Na siaubai būdavo…..

Nieko keisto del tokiu sapnu. Pirmiausia tai mirusieji daugiau ar maziau,bet visuomet palaiko rysi su gyvaisiais. Ir nesvarbu ar tie zmones buvo artimi ar ne. Sis sapnas gali reiksti, kad jus pati bijote mirties,nes ja suvokiate kaip visiska nezinomybe. Tiesiog jums truksta ziniu siuo klausimu, apemusi baime. O mociute jus aplanke sapne. Siulau uzdegti zvake, gal nuvaziuoti i kapines ir pasimelsti. Galimas dalykas, kad reikes uzpirkti misias,jei sapnai kartosis.

Pataisykite mane, jei ne taip supratau – per neilgą laiką Jūsų giminėje mirė 3 moterys (močiutės sesuo, teta ir močiutė)? Tada nenuostabu, kad Jus vargina sapnai apie mirtį – natūrali psichikos reakcija į tokius traumuojančius įvykius.

Viena vertus, tokie sapnai gali Jums kalbėti apie jūsų pačios supratimą apie mirtį. Kita vertus, juose nešama žinia ir apie Jūsų santykius šeimoje. Kalbant apie Jūsų santykį su mirtimi kaip reiškiniu, iš sapno toks įspūdis, kad Jūsų mirtis negąsdina (bent jau tokio jausmo neišskaičiau) – labiausiai gąsdina ir tuo pačiu erzina prisikėlimas. Apie ką tai? Gal Jus išvargino ta mirties situacija ir Jūs iš tiesų jaučiatės labai pavargusi ir tenorit pailsėti – „nervinuosi, kad močiutė gaišina mano laiką“ (gal močiutė ilgai sirgo ir reikėjo slaugos? O gal šiaip nemažai laiko ir energijos atimdavo bendraivmas su ja? O gal jaučiatės išvarginta to, kas vyksta po mirties?). O gal tas susierzinimas yra savotiška gynyba nuo minčių apie mirtį, nes artimojo mirtis neišvengiamai prverčia galvoti apie savo pačios laikinumą (o nuo to norisi bėgti, nes tai yra labai nemalonu)? Gal tas „gaišina laiką“ nuoroda į tai, kad „mano pačios laikas šiame gyvenime ribotas ir kodėl turiu leisti tam, kas jau miręs“? Ir ta ateinanti močiutės sesuo lyg ir pastiprina mintį, kad sapnuotojos klausimai apie mirtį („ką man reiškia mirtis?“) nėra atsakyti, nes tarytum buvo proga susidėlioti supratimą po močiutės sesers mirties, bet ta proga, grubiai tariant, nebuvo pasinaudota? O gal močiutės sesers grįžimas tiesiog primena tą laidojimo situaciją, kuri buvo tada? Arba. Tas negalėjimas palaidoti tų, kas jau mirė, gal sako, jog kažkas liko neišspręsta santykyje su jais ir dėl to, psichika negali jų paleisti (gal liko kažkokių įtampų santykiuose ar klausimų)? O gal neišeina „palaidoti“ (atsisakyti) kažkokių savo pačios asmenybės savybių, kurios buvo būdingos močiutei (gal ir močiutės seseriai, pvz, gal noras kontroliuoti, užsispyrimas, principingumas – „ko Jūs mane laidojat, kai aš dar gyva“).

Jei sapnas tuo pačiu ir apie šeimos santykius, įdomu tai, kad sapne vien moterys – tarytum vienas svarbiausių gyvenimo momentų (mirtis) yra moterų atsakomybė, t.y. nėra vyriško palaikymo. Nebūtinai tiesiogine prasme „nėra vyrų šalia“, bet gal labiau simboliškai – trūksta racionalaus, apskaičiuojančio proto. Jūsų mama lyg ir bando būti ta, kuri „viską sukordinuoja“ (laiko visus kampus – ir apžiūri, ir paguldo, ir nuveda…), bet ji atsiduria tarp dviejų girnų – užsispyrusios močiutės, kuria reikia pasirūpinti, ir pavargusios dukters, kuri pyksta nes nori namo (ir nepadeda mamai tvarkytis su situacija). Mama, toks įspūdis, ne tik „viską sutvarko“, bet ir supranta, kas vyksta ir objektyviai vertina situaciją (nors, iš šalies žiūrint, mamos „darbas“ būtų gedėti kartu su visais, ar ne?).

Baimė eiti miegoti po tokių sapnų yra normali. Ji gana greitai praeina (jei sapnai pavieniai). Tik tokie sapnai visada gali sugrįžti, jei bėgsite nuo minties apie laikinumą ir mirtį. Arba sąmoningai randat atsakymus apie tai, kas Jums yra mirtis ir kas joje baugina, arba pasąmonė savo ruožtu Jums primena, kad tai yra klausimai, kurie negali būti neatsakyti.

Man kaip tik, mirtis yra labai baisu, kadangi pati esu labai jautri ir sunkai “pernešu” visa tai. Visada labai bijau, kad žmogus, esantis karste nesujudėtų. Galbūt todėl tai ir susapnavau, nes iš tikro, tai ir yra mano baimė. Pvz.: niekada po nakties neįeičiau pirma į patalpą, kur yra pašarvotas žmogus, nes bijočiau jį rasti tarkim atsisėdusi.

O dėlto, kad mirusios tik moterys, tai čia natūralu, nes vyrai (seneliai), jau yra išmirę, kai aš dar nebuvau gimusi.

Apie žmogaus laikinumą aš suprantu, bet visada mažiausiai to tikiesi, kai tai įvyksta.