Kilnumą dar matau ir dviejų žmonių poros santykiuose. Kuomet skirtingų tikėjimų, iš skirtingų socialinių sluoksnių, skirtingo gyvenimo būdo ir priešingų įsitikinimų žmonės vedini meilės ir noro būti kartu atsisako tų dalykų kurie jiems ligšiol buvo artimi ir savaitme suprantami vardan kito žmogaus. Manau tikrai kilnu keistis dėl savo žmogaus, ir tam žmogui keistis dėl tavęs.

Mano nuomone kilnumas yra ugdoma savybe zmoguje.Zmogus gimdamas atsinesa polinki i geri ir i blogi, ir gyvenimo eigoje jis suvokia koki elgesio modeli reikia pasirinkti.Kilnumo ugdymas yra itakojamas morales, doroves, empatijos jausmu.Kilnumas yra gyvenimo budas-o ne laikinas elgesys, kuris buna isreiskiamas tam tikrose situacijose.

Prasom, man visad patinka padiskutuoti filosofinem temom

Kilnumas yra sugalvota zmogaus taip ? Na juk siaip sis terminas neatsirado

Kilnumo svoka daugiausiai naudojo antikos filosofai kalbedami apie zmogu, veliau kilnumas buvo viduramziais suvokiamas kaip visiskas atsidavimas Dievui, baznyciai. Renesansas vel sugrazino kilnuma zmogiskame pavidale. Barokas vel prigesino ir pasitelke visiska betarpiska atsidavima Dievui ir aukojamasi tik jam, taip ivardijamas kilnumas. Ir t.t.

Prie ko as vedu destydama sias mintis. Kilnumas yra sugalvotas ir priklausomas nuo to laikmecio epochos. Dabar jus ivardijat kaip suvokiat kilnuma. as sakau , kd tai utopija. Nes suvokti, kad tai grazu ir realiai is tikruju ta kilnuma deklaruoti yra du skirtingi dalykai. Nes jus sakysit , kd tai yra kilnu, o kiti sakys, kd tai yra supratingumas na tikiuosi kd suprasit ka norejau tuo pasakyti

Zdz, issipleciau. Mano yda