Laimės ar liūdesio? Tiesiog pradėjau šiek tiek mąstyti, filosofuoti ir noriu taip pat išgirsti, ką manote jūs. Pvz: aš turėjau nerealią vaikystę, tačiau vėliau viskas apsivertė aukštyn kojom, draugų nei vieno nebeliko, problemos su sveikata, tai padarė įtaką ir užklasinei veiklai. Todėl tik mokykla-namai. Dabar bandau labiau pasitikėti savimi, atsibodo apsimetinėti, būti užsidariusiai, dabar tiesiog esu savimi, reiškiu nuomonę, imuosi iniciatyvos, matau, kad viskas gerėja, atsiranda draugų, labai daug bendrauju, daug pažįstamų, tačiau vistiek nesijaučiu gyvenanti pilnavertį gyvenimą. Nėra pakankamai patikimų žmonių, draugų ar vaikino, su kuriais galėčiau, kad ir spontaniškai nuvaryti kavos atsigerti ar patūsinti. Tokių žmonių aplamai neturiu. Aplamai atrodo, kad didžiąją dalį gyvenimo kenčiu ir kada mėgavausi gyvenimu iš tų 4metų buvo vos kelios dienos. Dabar man 19m. Baigiu mokyklą, džiaugiuosi, nes dar viena galimybė pradėti gyventi kitaip.