Jei kalbama konkreciai musu regiono specifika – LT, tai atlyginimas, nekokia situacija darbo rinkoje, kai nera is ko rinktis, patogus grafikas, kas mokosi ar augina vaika.

Todėl, nes bijo permainų ir netobulėja.

Todel , kad galimybes ribotos, o pragyventi vis del to reikia.

darbu pas mus nera, nezinau ka pati noreciau dirbt, pakenciamas darbas

nes ner tiek pinigu, kad dirbt megstama

O aš dirbu mėgstamą

nes skubiai reikia pinigų, o kitur be patirties, pažįstamų ir super duper reprezentatyvios išvaizdos nepriėmė. Gera žinia bent ta, kad po pusmečio dabar dirbamą darbą mesiu ir ieškosiu vietos kokioje mažytėje parduotuvėlėje arba jau pagal specialybę.

Manau, ne visada lengva susirasti megstama darba. Tai itakoja daugelis dalyku: zinios, patirtis, (ne)noras tobuleti, gyvenama vieta (mazeniame miestelyje gali nebuti tokios darbo pasiulos, o ne visi linke keisti gyvenama vieta del darbo), pasitikejimas savimi, sugebejimas save pateikti darbdaviui. Musu visuomene, sakyciau, gana sustabarejusi, bijo permainu, tad uzsisedi vienoj vietoj, nors ir ne taip megstamoj. Ne visada zmogus turi galimybe sedeti ir laukti, kol atsiras jo pageidaujama darbo vieta, nes reikia is kazko gyventi. O isidarbine ne visi ryztasi mesti jau turima darba del naujai pasiulyto, norisi stabilumo. As pati irgi svajoju apie tam tikra darba, nors esu baigusi visiskai kita specialybe. Is dalies tikiu, kad galeciau dirbti ta darba, nes turiu siek tiek patirties toje srityje (minimalios), atitikciau daugeli keliamu reikalavimu, todel atrodo, kad neisiu dirbti kitur. Bet kai ateis laikas rimtoms darbo paieskoms (kolkas auginu vaikus), gali buti taip, kad dziaugsiuosi gavusi bet kokia darba, nes gyvenu provincijoje. Nors neapsiriboju tik savo vietove, esu nusiteikus darbo paieskoms 50-60km spinduliu nuo namu gyvenimas parodys, ar busiu is tu laiminguju, dirbanciu savo svajoniu darba nors net neabejoju, kad zmonems, dirbantys megiama darba, gali buti daug geresni darbuotojai uz tuos, kuriems tas darbas neidomus ir eina i ji per prievarta.

Ir dar, ne visada zmogus zino, ko nori, kol nepabando padirbeti vienur ar kitur, todel atsiduria ten, kur sirdziai ne tauip jau ir miela… Kai stojau i universiteta, neabejojau savo pasirinkimu, o ji baigus isidarbinau tokioje srityje, apie kuria tiesiog net nepagalvojau, kad tokia egzistuoja. Ir to uzteko, kad uzsikabinciau. Tai buvo darbas, i kuri ejau su sypsena ir tikraja to zodzio prasme laukiau, kada vel prasides nauja darbo diena dabar tvirtai zinau, ko noriu, o tai, ko mokiausi, visiskai nublanko…

nu tikrai – kodel dirbat nemegstama darba, as tai dirbciau nebent jei moketu ne maziau kaip 3000 i rankas stabiliai ir baltai, na gal 4k o kam kitaip? man ir idomu.

o as kol buvau karjeriste – dirbau kitoki darba, nei specialybe mano, bet daug ismokau, daug sertifikatu, gera alga ir t.t., paskui kai po dekreto viskas pasisuko pries moteri (visos matyt ta zinom) – tieisog meciau darba Vilniuje ir isvaziavau laimes ieskot i kita miesta su vaiku, dabar puikiai dirbu ka moku geriausiai – darba pagal specialybe, tai ne ne darbas, tai hobis greiciau – tad jei darbas=hobis – turbut as nedirbu, o megaujuos reik tik ryztis keist ir viskas gerai buna

nes geriau nemegstamas darbas, nei isvis jokio

Lietuviai yra sėslūs žmonės

Todėl, kad nepriima niekur, tai ir dirbi tą, kur priima

Dirbu pagal specialybę, ši specialybė buvo mano svajonė, bet po kiek laiko pradėjo nebepatikti ir dabar galiu pasakyti, kad tikrai nemėgstu savo darbo, bet nemetu, nes labai būtų neprotinga mesti kvafifikuotą darbą su pakankamai geru atlyginimu į nežinia ką, beto planuose visada buvo nuosavas verslas, tai gi šis darbas ir bus mano kelias (finansine prasme) į verslą.