Mes pradraugavom 7 metus iki santuokos ir kad ir kaip norejau , kaip ir kitos paneles, bei temos autore, tu pirslybu nesulaukiau.. Irgi bandziau ir uzsiminti ir kitaip kalbeti.. Ir nieko.. bet va, kai pradejau kalbeti apie pacias vestuves, neigiamos reakcijos nesulaukiau, pradejom pradzioj taip smagiai kalbeti, kaip viskas turetu buti, ir baigesi tuo, kad nunesem pareiskimus ir pradejom istikro planuoti vestuves nu ir ka, ir pirslybu nebuvo, bet vistiek susituokem ir va geguzi jau svesim metines nemanau, kad tos suzadetuves yra kazkoks garantas del ateities.. nezinai gyvenime kas gali nutikti.. net ir santuoka ne garantas.. kiek poru issiskiria.. Temos autorei toliau siulyciau ramiai laukti kai jau ateis tinkamas momentas, viskas savaime ivyks. Nera ko panikuoti, didzioji dalis vyru labai sunkiai tam prisiruosia

Bet kas per kvailas išmislas tos piršlybos, lyg tik vyras būtų už santykių ateitį atsakingas? Niekuomet nežiūriu rimtai į tokias poras, kurios laikosi tokių išmislų. Manau, ateities joms nėra, anksčiau ar vėliau išlįs nemąstymo savo galva pasekmės.

Normalu yra planuoti bendrą ateitį abiejų susitarimu, o ne laukti ir svarstyti, pasipirš ar ne.

Am.. 1,5m. draugystės tikrai dar nėra daug. manau po kokių 5 ar 4m. jau galėtum tikėtis kažko panašaus. ir jau, kad pasipirš, kaip ir daugelis sako,tai nėra kažkoks baisiai didelis garantas, kad viskas tikrai gražiai klostysis toliau. Patarčiau ramiai gyventi kartu, toliau kurti santykius jeigu jie tau priimtini ir sulauksi to žiedelio ant piršto

protingas vyras,todėl ir nesiperša. Juokinga kai būna sužadėtiniais ilgaiu nei metus. O 25metai vyrui vesti yra per mažai. Va už 3metų galėsi jam priekaištauti.

na manau nuo vyro priklauso ir jo meilės dydžio ir nuo pinigų;s pas mus greit įsiliepsnojo viskas, po metų pasipiršo, vėliau pasakė: aš jau senai norėjau pirštis, bet blemba pinigų juk reikia tam.

Aš jau ne pirmus rimtus santykius išgyvenu ir juos pradėdavau jau matydama savo “potencialų vyrą”, deja, pasitvirtino faktas, kad jei vyras nenori vesti(nes neturi pinigų, nebaigė mokslų, dar nėra tvirtas savo darbo pozicijoje, neturi savo būsto.. ir pan.), jis tavęs nemato kaip “savo moters”.. O gyvenimas kartu yra patogus tik vyrams.. Nes moteris jaučiasi morališkai, fiziškai ir finansiškai įsipareigojusi: bėga namo gaminti valgyt, lygina abiejų rūbus, atlieka “žmonos” pareigas.. O vyras jaučiasi kaip geras medžiotojas- ir grobis namie, ir lankos dar laisvos..

Yra gera knyga “Think like a man act like a lady” ar pan. tai ten yra skyrius “how to get the ring”.. Beje, knyga parašyta vyro ir pasiekiama intenetu (pdf).. Esmė tame, kad MB sakė, jog viskas yra tiesa (nors knyga gan primityviai visą vyrų psichologiją išdėsto..).. pvz. ten tam skyriui rašoma, kad vyrui reikia nustatyti terminą ir pačiai jo laikytis, tarkim…”noriu, jog pasipirštum iki naujų metų”, argumentuodama ne emociškai, o racionaliai, kodėl tu nori ištelėti ir ką tau reiškia šis terminas ir jis kaip žmogus.. ir jei jis jo nesilaiko, deja, bet reikia išeiti.. (tą tvirtina pats autorius, kitaip vyras tavęs negerbs, ir net išėjus, jei jis susipras, jei jis tavo- grįš)..

P.S aš bandau šią teoriją ant savęs…

Ir kaip sekasi? gerai, jei vyras pastumdėlis, bet maniškio tai taip nepastumdysi; pasiperši per savaitę arba skiriamės… garantuotai sakytų skiriamės, nes nėra priimtina kažkokie ultimatumai. Lygiai tą patį padaryčiau ir aš jo vietoj

Na, kad pergyvent po 1,5 metu draugystes, kad nepasipirso tai tikrai truputi kvaila, ar kad zyzt jog pasipirstu. Bet sutinku su autore, kad draugaut 10-15 metu tai jau tikrai nenormalu. Suprantu, kad yra moteru, kurioms nereikia vestuviu, bet tarkim as nenoreciau visa gyvenima but tik drauge ar sugyventine, vistiek zmonos ar suzadetines statusas yra “auksciau”, ir jei jau labai giliai mastant, tai tarkim kazkas atsitinka tavo vyrui su kuriuo esi nesusituokus tai tu net elementarios informacijos apie ji negali gaut, nes oficialiai jis tau tik draugas. O jei is vaikino puses ziurint, kad 10-15 metu nepasipersa, tai nezinau koks turi but neapsisprendes vaikinas jei po tiek metu negalvoja apie isipareigojimus, o tai jog nera busto, pinigu tai ne argumentas, nes visa tai zmones sukuria kartu jei tik nori, nes zmogus niekad VISKO absoliuciai netures, o jei ir tures tai gali ir iki 50 metu “dagyvent”, kol viska tures. Santuoka yra santuoka ir man nepriimtinas tas poziuris, kad kam to reikia. Isvis svarbiausia, kad ABU partneriai to noretu. As asmeniskai manau, kad 3 metai yra pakankamas laiko tarpas vaikinui apsisprest ir pasipirst, aisku nesneku apie atvejus jei nuo 15-16 draugauja..

o gyvenat kartu? jam gal ir taip gerai tada.. jis dar mokos, ar darba jau turi? (dar gal nori pagrinda kazkoki susikurti)

Apie 3 metus tikrai nėra riba ir nežinau iš kur toks kvailas stereotipas nes kuo toliau, tuo santykiai darosi brandesni ir tvirtesni

na, jei buciau vyras, pirsciausi tada, kai pats to noreciau, o ne tada, kai boba uzsimanytu ir dar pradetu man vis kalbeti apie tai. Jauciu, kuo daugiau ji man apie tas pirslybas kvanksetu, tuo labiau man nebutu noro pirstis.