Visų pirma, atleiskit už ‘anonimą’, bet tokia mažytė ta Lietuva, pažįstamų daug, na ir.. pačios suprantat Tai va, pabandysiu trumpai paaiškinti tai, kas jau kurį laiką neduoda ramybės – labai dažnai pajuntu kažkokį priešiškumą iš kitų moterų pusės. Tarkim, kad ir darbe – su pora kolegių, kurios man visąlaik atrodė ‘fainos’, kurį laiką bandžiau artimiau susibendrauti, na bet paplepėdavome per kokius baliukus ir tuo pasibaigdavo. O štai priemė naujokių, pirmas “susicementavimo” vakarėlis ir visos jau neišskiriamos draugės. Man keista, na nemirštu susirast naujų draugių, nes turiu vieną kuri kaip sesė jau daug metų, ir dėl to jaučiusi pati laimingiausia, bet šiaip nejauku, kai visą laiką tarsi nuošaly lieki. Esu tikrai draugiška, daug kuo besidominti, linksma, “pasirašanti” ant visokių nesąmonių, stengiusi išklausyti. Tiesa, mano draugė, pamačiusi nuotraukas iš jau minėto bendradarbių susibūrimo, leptelėjo kad “nenuostabu, jog jos nelabai nori bendrauti, turbūt nejaukiai šalia tavęs jaučiasi”, turėdama omeny kad aš daug gražiau už jas atrodau. Na, aš atitinku tuos visus standartus – aukšta, liekna, didele krūtine, etc etc, bet nei kada jaučiausi už kitas kuom geresnė, nei “kėliausi” ar mačiau priežastį “keltis”, na ir išvis man kvaila, kad moterys dėl tokių priežasčių galėtų nemėgti kitų moterų, kurios joms draugiškos Ar kaip jūs manote? Beje tikrai ne vien su bendradarbėm man taip yra buvę. Tuo tarpu su vyrais visad sutariau idealiai, kai imdavom pliurpti kokia tema tai galėdavom kad ir kelias valandas diskusiją vesti.