Siais metais baigiu mokykla. Ir tik siais metais sugalvojau,kad noriu stot i ikimokyklini ugdyma

Kuo būsiu žinojau jau 8 klasėje. Tiesiog ŽINOJAU. Nemąsčiau, nesidomėjau, o žinojau. Net ir renkantis dalykus, vėliau egzaminus, o dar vėliau rašant pačias specialybes, net nekilo abejonių, kuo būsiu, net nesvarsčiau kitų variantų ir buvau 99 procentais tikra, kad įstosiu. Ir tikrai yra daugiau tokių žmonių. O jei neturite pašaukimo, manau galite užsiimti visiškai bet kuo.

Kokia Jusu specialybe?

up, pasidalinkit savo sprendimais

Kažkaip visada,nuo pat mažų dienų, žinojau ko noriu ir savo pasirinkimu nesuabejojau iki šiol. Studijuoju architektūrą.

Gal galėtum papasakoti apie praleistus metus be mokslo? Ką veikei? Ar nesigaili kad metus praleidai? Pati tai rimtai svarstau bet nezinau ar verta, todel domina bet kokia nuomone apie tai

Iškart po egzaminų išvykau dirbti. Dirbau apie pusę metų. Užsidirbusi sugrįžau atgal į Lietuvą. Gailėtis nesigailiu, nes žinau, kad jei būčiau stojusi ten kur nenoriu būčiau iššvaisčiusi laiką, o turbūt ir pinigus, kadangi neturėjau jokių rimtų tikslų O stoti tik tam, kad turėčiau specialybę ir pagal ją vis tiek darbo neturėti, aš nenoriu. Dabar jau apie kokius 2 mėnesius kaip nedirbu, bet ketinu kažkuo užsiimti, nes nenoriu sėdėti ir nieko neveikti. Taigi, jeigu esi mokslo žmogus patarčiau mokytis toliau, bet jei nusprendi pasiimti laisvus metus ir norėsi padirbti čia Lietuvoje, lengva nebus, labai mažai kas priima be patirties jaunus žmones. O jei visiškai nieko neveiksi, nusibos ir tikrai norėsi mokytis

Aš irgi visada žinojau, ką noriu studijuoti (žinojau kryptį, o ne visiškai konkrečią specialybę). Tačiau ką dirbti – nebuvau tikra. Prieš stodama turėjau kitokių minčių, o studijuodama supratau, koks darbas man patiktų