Pastebi tai ko vyrai nepastebi , skiria demesi smulkioms detalems

Mano asmenine nuomone, didelė dalis moterų literatūros yra tokia “baltų pirštinaičių literatūra”, t. y., jos problematika neišdirbta (ar visai nėra problematikos… O gal nematau?), trūksta bendražmogiškos gelmės, joje dažnai užsižaidžiama ties savimi, per daug jaučiamas “aš” – ne kaip literatūrinis objektas, bet kaip autoriaus egocentriškumo apraiška. Kad literatūra būtų gera, manau, ji turi būti nei vyriška, nei moteriška, nei patriotiška, apskritai būti kuo toliau nuo apibrėžimų, o moterų literatūra, deja, dažnai yra tiesiog “moteriška”. Apie tulpes, servetėles siuvinėtas ant stalo, neišsipildžiusią meilę – ir pati stilistika tokia švelni, uti tiuti tokia (panašiai, beje, ir tapyboje)… Ir man asmeniškai atrodo, labai blogai, kai skaitant būtent tas moteriškumas krenta į akis. Juk skaitant kokį Joyce ar Camus, kad ir tą patį Mačernį ar Sruogą, nesakom, kad tai “vyriška” literatūra… ji tiesiog bendražmogiška, be jokių tiltų, o moterims, deja, neretai to universalumo trūksta. Žinoma, yra ir išimčių, ir kuo toliau, tuo daugiau tų išimčių, nes, ko gero, moterys jau lipa lauk iš to moteriškumo komplekso ir nieko nenori įrodyti, nenori savęs parodyti, tiesiog rašo.

Na moteru literatura tokia labiau lyriska, pvz Salomeja Neris, Satrijos Ragana. Senesniais laikais buvo labiau jauciamas skirtumas tarp vyro ir moters. Taigi, tada moterys rasydavo apie seima, moters likima (Zemaite “Marti”). Seniau reta moteris drisdavo rasyti, tam nebudavo laiko, nes moters prigimtis budavo rupintis seima, auginti vaikus. Taigi tos kurios rasydavo, labai atskleisdavo savo svajas, romantine puse, kurios truko asmeniniame gyvenime. Dabar, kai nebera tokios dideles atskirties tarp vyru ir moteru, literatura ganetinai supanasejo, bet daznai moterys atskleidzia ta erotine puse, kurios vyriska literatura vengia.

Gal dar kas turite minciu?

Labiau emocinga, daugiau skiriama dėmesio detalėms, jausmams. Žymiai saldesnė romantika jaučiasi, gyvenimas svajonėmis, romantiška nostalgija, dažnai vyro ir moters santykiai pateikiami tokie keistai neatitinkantys realybės.

labai jau abstarkciai parasei, noetusi konkreciu pavyzdziu, nes dabar tavo argumentai mazai verti

nesu didelė skaitovė, tačiau norėčiau paprieštarauti; čia galbūt galėtų būti taikoma senesnei literatūrai iki XX a. vidurio, nes moterys visose srityse užgožtos buvo vyrų, tačiau ir koks Putino Altorių šešėly net vimdė nuo Liudo Vasario savijautų ir vidinių monologų, taip kad čia manau labiau nuo autoriaus priklauso kiek jis į save susitelkęs. Moteriška literatūra man visų pirma asocijuojasi su Ivanauskaite, jos kuriamu magišku realizmu, mistika, įvairiais vingiais, nepriklausomais charakteriais, jokių virkavimų. Moterys emocionalesnės už vyrus, atrodo jos spalvingesnes emocijas išgyvena, geriau jas aprašo. o Hemingvėjus labiau vyriškas rašytojas, nei universalus. Na žodžiu, visi skirtingi, labai priklauso nuo paties kuriančio žmogaus.

Na as ta ir norejau paminet, kad labai skiriasi senesne moteru literatura ir dabartine. Dabar moterys, turi daugiau galimybiu. Tai ta moteru literatura labai maza, nes viduramziais, renesanso, baroki laikais moterys net rasyt nemokedavo, po to karai, tai jos laiko neturedavo, tik romantizmo srovej galima daugiau tu moteru rasti. Va is senesniu rasytoju, ir kad dar butu privaloma literatura issiskiria Satrijos Ragana, Salomeja Neris. Dar Zemaite labai gerai parodo ta vaizda moters, nes pradejo kurti vyresnio amziaus. Dabar moterys daznai vaizduoja kuriniuose stiprias ir nepriklausomas moteris.

Up

up

Up

up

Atgaivinam temą! Man mokytoja patarė rašyti remiantis B.Vilimaite, V.Juknaite bei Šatrijos Ragana. Literatūros vadovėlyje radau, mano nuomone, naudingos informacijos ta tema, gal kam padės :p Beje, gal pasirašėt, kuri jau planą?

Forumo žinučių nuotraukos rodomos tik registruotiems nariams. Prisijunk arba registruokis.

<div